Ar pusdieviai dar gali tapti žmonėmis?

Prieš kelias dienas teko dalyvauti renginyje, kuris nesulaukė daug žiniasklaidos dėmesio, bet, mano supratimu, yra labai svarbus kalbant apie tai, kokia Lietuva bus ateityje.

Tai – jau antrus metus vykstančio projekto „Socialinė partnerystė per neformalų bendravimą, kultūrą ir sportą“ diskusija apie privačių investicijų skatinimą regionuose bei laisvas darbo dienas bei jų kilnojimus.

Seminaro dalyviai – darbdaviai (pramonininkų konfederacijos bei verslo darbdavių konfederacijos atstovai), įvairių profesinių sąjungų lyderiai bei eiliniai nariai ir vietos valdžios bei ministerijų atstovai. Ir net vienas Seimo narys.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad normali diskusija tarp tokios sudėties dalyvių beveik neįmanoma. Juk iš karto kylą klausmas, ar gali kokie nors bendri interesai sieti stambios įmonės savininką ir tos įmonės darbininką, ar gali dėl verslo sąlygų ir mokesčių dydžio sutarti pelno siekiantys verslininkai ir ministerijos bei Vyriausybės atstovai, kuriems turi rūpėti, kad į biudžetą būtų surenkama kuo daugiau lėšų?

Pasirodo, gali. Ne visais klausimais, bet gali. Antai dėl laisvadienių kiekio ir jų kilnojimo į kitas dienas diskusijų dalyvių nuomonė iš esmės sutapo. Beveik niekas nesiginčijo, kad sprendimas kompensuoti Motinos dieną ir pirmąją Velykų dieną buvo, švelniai tariant, nelabai protingas ir kad tokios praktikos reikėtų atsisakyti.

Buvo prisiminta, kad dėl to jau iš esmės buvo sutarta ir Trišalėje taryboje, kurioje yra atstovaujami darbdaviai, profsąjungos ir Vyriausybė. Sutarta, tačiau neįgyvendinta, nes galutinį sprendimą turi priimti Seimas.

Kodėl jis iki šiol nepriimtas tas vienintelis diskusijoje dalyvavęs Seimo narys taip ir negalėjo paiškinti. Ir tai natūralu, nes vienas žmogus negali atsakyti už 141.

Tačiau kiti diskusijos dalyviai kėlė labai natūralų klausimą: kam reikalinga Trišalė taryba, kam reikalingos diskusijos tarp socialinių partnerių ir kam reikia ieškoti kompromisų, kurie kartais gimsta labai sunkiai, jei po to keliolika Seimo narių gali į viską nusispjauti ir vaizduoti, kad jie visas problemas išmano geriau nei visi socialiniai partneriai kartu sudėjus?

Diskusijoje į šį klausimą atsakymo nebuvo rasta. O tikriausiai reikėtų, ypač išgirdus Seimo nario pastabą, kad Trišalės tarybios susitarimai negali riboti Seimo nario mandato, tai yra, negali įpareigoti jo balsuoti vienaip ar kitaip.

Gal būtent šioje pastaboje ir atsiskleidžia pagrindinė dabartinio (o ir daugelio iki tol buvusių) Seimo problema?

O ši problema labai akivaizdi: panašu, kad tie paprasti iki tol buvę Lietuvos piliečiai, vos patekę į Seimą, pradeda galvoti, kad Seimo nario mandatas reiškia ne tik tai, kad už tą pilietį per rinkimus balsavo keliais šimtais ar keliomis dešimtimis rinkėjų daugiau nei už kitą pilietį.

Įspūdis toks, kad vos tapę Seimo nariais tie rinkimuose dalyvavę piliečiai pradeda galvoti, kad Seimo nario mandatas prideda jiems išsilavinimo, žinių, proto ir gebėjimo mąstyti, kurių jie neturėjo iki patekdami į Seimą. Jiems atrodo, kad vos užsisegę Seimo nario ženklelį ir apsigyvenę Seimo viešbutyje jie iš karto tampa tokiais beveik pusdieviais, kurie viską žino, supranta ir išmano geriau už kitus ir todėl gali priimti sprendimus vadovaudamiesi tik savo nuomone ir savo norais.

Todėl jie nusprendžia, kad neišmokėtas pensijas reikia grąžinti ir mirusiems pensininkams, tačiau negalima kompensuoti nuvertėjusių indėlių tiems, kurie laiku neužpildė popierių. Jie taip pat gali apsimesti kvailiais ir iki pasiputojimo iš Seimo tribūnos įrodinėti, kad alkoholio reklama visiškai neskatina vartojimo ir kad alui negalima didinti akcizų, nes aludariai ir taip labai sunkiai gyvena (jei nebūtų Seimo nariais, tikriausiai žinotų, kad, pavyzdžiui, „Švyturio-Utenos alaus“ grynasis pelnas pernai išaugo daugiau nei 50 proc. iki 140 mln. litų, nors apyvarta padidėjo tik kiek daugiau nei 20 procentų).

Tiesa, šioje vietoje reikia pripažinti, kad kai kurie verslininkai kartais jaučiasi panašiai kaip tie pusdieviai iš Seimo. Antai vienas jų toje pačioje diskusijoje išdidžiai pareiškė, kad kalbant apie valstybės interesus pirmiausia reikia prisiminti, kas Lietuvoje kuria pridėtinę vertę: suprask, tai jie – stambūs ir vidutiniai verslininkai, be kurių neturėtume nei ko valgyti, nei kur miegoti.

O juk iš tikrųjų tai taip nėra. Pridėtinę vertę juk kuria ne įmonių savininkai, o jų valdomose įmonėse dirbantys žmonės. Dirbantys gana dažnai ne pačiomis geriausiomis sąlygomis ir gaunantys atlyginimą, kuris anaiptol ne visada atspindi jų darbo vertę.

Kuo greičiau verslininkai tai supras, kuo greičiau jie suvoks, kad uždirbtu pelnu reikia dalintis su tais, kurie jį uždirba, tuo geriau bus ir jiems, ir visai valstybei.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir pusdievius Seime: kuo greičiau jie suvoks, kad Seimo nario mandatas neprideda nei proto, nei žinių, kuo greičiau jie prisimins, kad jų paskirtis yra ne valdyti, o tarnauti, tuo greičiau galime tikėtis tapti normalia valstybe.

Aš vis dar tikiu, kad taip gali būti.

„Tauragės kurjeris“

(Dar neįvertinta)
Loading...