Apie vidutinybes…
Pamenate, kaip D.Grybauskaitė savo pirmojoje spaudos konferencijoje pasakė, kad ji yra „kitokia“. Gyvenime, darbe ir visur kitur. Visą laiką.
Kai kas šiame prisipažinime iš karto bandė įžvelgti „ką nors tokio… tačiau man tai nuskambėjo labai paprastai ir suprantamai: D. Grybauskaitė nėra vidutinybė.
Ji kitokia, nes elgiasi taip, kaip jai patinka, sako tai, ką galvoja ir negalvoja, ką apie ją pagalvos kiti. Ji renkasi pagal save, nesiderina prie minios.
Ji išsiskiria. Bet ne todėl kad stengiasi išsiskirti, o todėl, kad savo gyvenimu, darbais, žiniomis, kompetencija, poelgiais ji priverčia kitus atkreipti į ją dėmesį.
Ir jai nereikia specialiai stengtis, kad į ją atkreiptų dėmesį, jai nereikia skiriamųjų ženklų, kad išsiskirtų. Ji pati tampa skiriamuoju ženklu, savotišku etalonu, su kuriuo yra lyginama.
Kodėl apie visa tai kalbu. Dėl to, kad šalia D.Grybauskaitės ar V.Landsbergio ar A.Sabonio ar A.Mamontovo visą laiką yra pilka masė, kuri taip pat norėtų būti grybauskaitėmis, saboniais, landsbergiais…
Bet jie negali. Jie pavėlavo. Dažniausiai todėl, kad kažkada pabijojo žengti pirmą žingsnį, nutylėjo, kai visi laukė, ką jie pasakys, nusisuko, kai reikėjo žiūrėti, pasislėpė už kampo kai reikėjo išeiti į vidurį gatvės.
Dažnai jie visa tai supranta ir jiems dėl to šiek tiek skauda. Ir pikta.
Kad jų neįvertina.
Kad jie tik viso labo vidutinybės.
Tada jie ieško būdų tai paslėpti. Ir kadangi, priešingai nei D.Grybauskaitė ar A.Sabonis, negali to padaryti savo veiksmais ar poelgiais, ieško skiriamųjų ženklų, kurie juos įtvirtintų, leistų pasijausti reikšmingais, dideliais.
Tie ženklai – didelis ir brangus automobilis, kurio šiaip nepirktum. Naujas butas prestižiniame rajone arba bent jau šalia prestižinių kaimynų. Suknelė ar kostiumėlis užsakytas pas Juozuką. Vakarienį brangiame restorane ar vakarėlis „prašmatniame klube“.
Svarbu ir pareigos – nesvarbu kokioje vietoje, kokioje srityje, svarbu kad gerai skambėtų.
Labai svarbu – pinigai. Nesvarbu, kad leidžiami beprasmiškai, pavyzdžiui, perkant butą už 800 000 (40 metų išsimokėtinai) ar televizorių už 20 000. Svarbu, kad visi sužinotų.
Beje, pinigai vidutinybėms tampa tikslu savaime. Jie pradeda lemti vidutinybių sprendimus, nes dažną žingsnį jie daro pirmiausia pagalvoję, kokia bus to žingsnio kaina. Tai yra – uždirbs, ar ne, atsipirks, ar ne.
Pamažu ir kitus pradeda vertinti tuo pačiu mąsteliu, nes nebesugeba suprasti, kad ne visi yra vidutinybės ir kad pinigai eina paskui, o ne priekyje.
Ir tada – apsigyvenę prašmatniame bute, nusipirkę juodą limuziną, susiradę blodinę didele krūtine (atsiprašau už štampą) arba penkiasdešimtmetį milijonierių, tapę prezidentais ar Rotary klubo nariais, pavakarieniave „Stikliuose“ ar praleidę vakarą „Posh“, o gal net nuėję į O.Koršunovo ar A.Cholinos naujausią spektaklį jie lengviau atsikvepia ir išsilaisvina…
Ir paniekinamai žiūri į visus kitus, kurie gyvena kitaip ir neturi regalijų.
Jie – nebe vidutinybės. Tarp kitų vidutinybių.
Jie – fredžiai, kurie po to visam pasauliui skelbia: „jaučiuosi išsilaisvinęs iš tos “vidutinių gabumų, vidutiniškai uždirbančių, važinėjančių vidutine mašina, vidutinių vadybininkų valentinų” kompanijos …
Jiems gera…:)
(33 balsų, vidurkis: 4,55 iš 5)
Loading...
