Apie skirtumus tarp Estijos ir Lietuvos žiniasklaidą ir Kremliaus viešųjų ryšių pergalę
Ką tik grįžau iš Latvijos – eilinis BNS redaktorių susitikimas ir, kaip visada, darbiniai klausimai: kaip užtikrinti kuo daugiau originalaus turinio, kaip geriau organzuoti darbą viduje ir bendradarbiavimą tarp trijų šalių biurų, ką daryti, kad būtume dar labiau reikalingi.
Klausimų daug, atsakymai skirtingi, tačiau, kaip sakoma – kelios galvos geriau nei viena.
Tačiau šį kąrtą, be diskusijų apie kasdienes problemas ir galimybes, nemažai kalbėjome ir apie etiką.
Šią diskusiją paskatino Estijoje kilęs skandalas dėl žurnalistų išvykos į Maskvoje RIA Novosti organizuotą „posovietinių valstybių“ žiniasklaidos forumą.
Estijoje diskusijos dėl šio forumo netyla jau kelias savaites, į ją įsijungė net pats Estijos prezidentas, kuris, mano supratimu, labai gerai apibūdino problemos esmę:
If a politician travels to Moscow using a plane ticket and hotel accommodation that is paid for by the Kremlin and is given some money or a valuable gift there, I do believe that we all know what will happen. Especially, if he/she starts to praise the policies pursued by the Kremlin and demeans Estonian politics upon returning?
The question is – how should we feel about a journalist who does the same? And what are the responsibilities of the editor-in-chief, main publisher, or the executive board in situations like that? Do we have a mechanism to avoid it?
We can always say that this is press freedom. That even a journalist who has returned with a valuable gift from Moscow is still expressing his press freedom.
But should not the readers know about it? Would it be ethical to conceal one’s interests or conflict of interests like that?
(Beje, visa Prezidento kalba, nors ir ilga, mano subjektyvia nuomone, taip pat verta dėmesio)
Prisipažinsiu, kad sekdamas informaciją iš Estijos (kiek jos buvo anglų kalba) kažkaip neatkreipiau dėmesio, kad ji aktuali ne tik Estijai.
Nedovanotina klaida, gal net žioplumas, tačiau būdamas Latvijoje sužinojau, kad Maskvoje, kartu su kitais „posovietinių valstybių“ žurnalistais, lankėsi ir su tomis pačiomis dovanomis namo grįžo, deja, ir Latvijos BNS Politkos skyriaus redaktorius ir keletas žurnalistų iš Lietuvos- L.Pečeliūnienės teigimu – devyni.
Visos Lietuvos delegacijos sudėties kol kas nežinau, bet google.lt aiškiai nurodo, kad toje konferencijoje buvo „Kauno dienos“ apžvalgininkas S.Gudavičius, savo išvyką aprašęs gana išsamiai ir, kaip ir siūlo Estijos prezidentas, neslėpęs, jog kompiuterį paėmė, nors ir buvo nustebęs:
Per vakarienes be pertraukų pilstytas prancūziškas konjakas „Courvoisier“, baltasis ir raudonasis vynas, ant stalų nešta tai vėžių uodegėlių, tai vytinto ispaniško kumpio karpačio, tai raviolių su krevetėmis, tai šokolado ir miško vaisių desertų. Išvardyti visam įmantriam valgiaraščiui reikėtų ne vieno puslapio.
Kiekvienas forumo dalyvis dovanų gavo po lagaminėlį ne tik su renginio medžiaga ir informacija apie žiniasklaidą posovietinėje erdvėje, bet ir… nediduku nešiojamuoju kompiuteriu.
„Taip, tik labai atsiprašau, kad jis nedidelis“, – teisinosi organizatorė Valerija, kai apstulbę klausėme, ar tas mažiausiai 1 tūkst. litų Lietuvoje kainuojantis nešiojamasis kompiuteris skirtas mums.
Kolegos patvirtino, kad Maskvoje taip pat lankėsi ir „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas M.Laurinavičius, kas buvo kiti dalyviai – nežinau. Bet tikrai sužinosiu. Tiesiog smalsu.
Žinių apie Maskvoje paliktus kompiuterius (kurie, kaip teigiama, naudojimui iš esmės netinka) taip pat neturiu. Ir, gaila, bet tikriausiai neturėsiu.
O šiaip tai, žinoma, ne pats kompiuteris yra problema.
Problema ta, kad Lietuvos žiniasklaidai, o ir visai visuomenei, visas šis įvykis – ne problema. Net neverta jokios diskusijos, priešingai nei Estijoje.
O juk diskutuoti tikrai yra dėl ko. Net jei Kremliaus dovanotas kompiuteris tikrai nieko vertas ir net turint galvoje tai, kad apmokėtos yra gana įprastas dalykas visose Lietuvos redakcijose, neišsiriant ir BNS.
Tai mes Latvijoje apie tai ir kalbėjome. Sprendimų kol kas nepriėmėme, bet sutarėme, kad jie būtini.
O aš, grįždamas atgal į Vilnių galvojau, kad Kremliaus viešųjų ryšių specialistai – tikri profesionalai…
Iš esmės lygioje vietoje paguldyti iš karto trijų Baltijos šalių vienus iš žinomiausių žurnalistų. Ir dar jų pačių rankomis…
Ne visi sugebėtų.
Ir dar pagalvojau, kad Estijos ir Lietuvos žiniasklaida skiriasi. Ir, panašu, kad skiriaisi ir visuomenės bei politikų požiūris į žiniasklaidą.
Sirtumai, mano supratimu, ne Lietuvos naudai.
(18 balsų, vidurkis: 3,72 iš 5)
Loading...
