Apie pasirinkimą nedaryti blogio (R.Ozolo recenzija R.Sakalauskaitės knygai)
… Niekaip neprisiruošiu ramiai perskaityti R.Sakalauskaitės knygos „Politikos ringe“… Tikriausiai oras kaltas:)
Bet yra žmonių, kurie jau perskaitė ir turi savo nuomonę.
*********************************************************************
Apie Ramunės Sakalauskaitės politinės publicistikos knygą „Politikos ringe“
Romualdas Ozolas
Kovo 11-osios Akto signataras
Jau pripažįstama, kad ir „akademinės“ istorijos nepretenduoja į objektyvios tiesos skelbėjas.
Ramunė Sakalauskaitė savo knygoje „Politikos ringe“ apie tokias intencijas nė neužsimena, tuo labiau kad rašo ne istoriją, o savo žurnalistinių stebėjimų apibendrinimą, likimo dėka sutampantį su Lietuvos Atgimimu ir dviejų dešimtmečių laisvės išgyvenimais.
Savo pasakojimui R. Sakalauskaitė pasirenka tris Lietuvos naujausios istorijos farvaterio figūras – Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų. Reikia iš karto pasakyti: nė vienam iš jų skaityti nebus nei labai lengva, nei itin malonu. Mat autorė remiasi tokia medžiaga, kuri, kaitindama politikų kraują, kasdien rodydavosi „Respublikos“, paskui „Lietuvos ryto“ dienraščiuose ir fiksavo tiek Lietuvos kūrėjų laimėjimus, tiek pačias nemaloniausias pražangas su dažnai labai subtiliomis detalėmis.
Ypatingo potraukio sensaciniams dalykams R. Sakalauskaitė nejautė niekada – įvykių prasmė ir reikšmė autorei buvo svarbiau netgi kasdieniuose rašiniuose. Knygoje istorijos kasdienybės apibūdinimas pakeltas labai į aukštą horizontą: dažna autorės ar kolegų informacija, laikraštyje gal ir per visą puslapį, čia minima sakiniu ar citata, nes autorės mintį knygoje veda jau ne atskirų dienų, o istorijos krypčių ryškinimasis. Galima tik pavydėti, su kokiu atkaklumu žurnalistė eina, važiuoja, skrenda paskui „šaltinius“, kad žinia apie įvykius būtų iš pirmų lūpų. Galima žavėtis, su kokiu ryžtingumu autorė atsisako kasdienybės aprašymų, konstatuojančią žurnalistiką paversdama idealus teigiančia publicistika.
Būčiau neteisus, sakydamas, kad R. Sakalauskaitė labai daug dėmesio kreipia idėjų gyvenimui. Jos knygoje – daugiau kelią žymintys ženklai negu jį gaubianti atmosfera. Autorei svarbiausia žmonės, kurie šiuo keliu eina.
Knygoje kalbama apie trijų žmonių likimus, tačiau iš esmės ji yra apie vieną – Algirdą Brazauską, kuriam simpatijų autorė nedeklaruoja (nors ir nevengia), o rodo gyvais epizodais. Jai patinka A. Brazausko nekonfliktiškumas, santūrus elgesys net dramatiškiausiose situacijose, draugiški santykiai su žurnalistais – daug kas. Tačiau tai -ne Prezidento panegirika. Kur nusipelno, jis gauna visą prideramą teisybės porciją.
Knyga, kaip ir autorės žurnalistinis gyvenimas, prasideda su Sąjūdžio ir V. Landsbergio pasirodymu politikos arenoje. Vedant šios asmenybės liniją įvykius dažnai gobia tarpusavio santykių įtampa. Tiesą sakant, ir pyktį, kuriuo apdovanotas kiekvienas žmogus, V. Landsbergis visada reiškė atviriau negu A. Brazauskas… Daug autentiškų liudijimų knygoje pateikiama pirmą kartą.
Užtat trečioji asmenybė, Valdas Adamkus, pristatomas ne taip išraiškingai kaip anuodvi. Beje, nėra garantijos, kad, sykį įklimpusi į tokią nepaprastą medžiagą, autorė neparašys pasakojimo ir apie V. Adamkaus vaikščiotus takelius…
Taigi „Politikos ringe“ yra knyga apie žmones, likimo skirtus būti savo meto pirmaisiais asmenimis. Jų žmogiškąsias savybes autorė apibendrina taip: ilgainiui V Landsbergis subrazauskėjo, o A. Brazauskas – sulandsbergėjo, tačiau jeigu sudėtume visų trijų teigiamas savybes ir atmestume neigiamas, turėtume idealų politiką. Tai, žinoma, jau iš politologinės astrologijos ir žurnalistinio humoro sričių. Tačiau atitinka autorės pasirinktą pasakojimo stilistiką ir knygos paskirtį.
Tokio pobūdžio knyga Lietuvoje – pirmoji. Ji – tarsi nuoroda mūsų spaudos darbininkams, kaip kūrybiškai galima panaudoti savo kasdieninį sunkų, nedėkingą, o dažnai ir pavojingą darbą, prisidedant prie aukštesnio lygmens savo istorijos ir gyvenimo būdo ištakų supratimo.
Mane toje knygoje nuolat pagaudavo jausmas, kad autorė kalba apie dar vieną mūsų gyvenimo klodą – dvasinį gyvenimą, kurio svarbiausia problema, ypač politikui, yra pasirinkimas – pasirinkimas nedaryti blogio, jeigu tai leidžia tavo asmeniniai žmogiškumo ištekliai.