Artūras Račas

Ar žinote, kiek šiuo metu Lietuvoje veikia kazino ir lošimo automatų salonų? O ar numanote, kiek pinigų juose buvo palikta per devynis šių metų mėnesius?

Jei nežinote, štai atsakymas: 14 kazino ir beveik 40 lošimo automatų salonų ir 60,2 mln. litų.

Skaičiai akivaizdžiai liudija, kad azartinių lošimų verslas Lietuvoje klesti, o kazino jau, atrodo, seniai yra tapęs įprasta šalies peizažo dalimi.

O ar pamenate, kada Lietuvoje buvo atidarytas pirmasis kazino? Jei ne, priminsiu: kiek mažiau nei prieš trejus metus – 2002 metų vasarį, prabėgus daugiau nei pusmečiui po to, kai Seimas legalizavo azartinių lošimų verslą.

Kodėl aš Jūsų viso to klausinėju? Patikėkite, be jokių piktų kėslų – tik norėdamas pailiustruoti, kaip greitai viskas keičiasi ir kaip lengvai ir nepastebimai neįprasti dalykai tampa kasdienybe.

Lygiai taip pat lengvai ir nepastebimai kasdienybe Lietuvoje tapo ir homoseksualumo tema, prieš keletą metų buvusi tabu arba bent jau negero tono požymiu.

Ačiū Lietuvos visuomeniniam radijui, uždavusiam toną ir didžiausiems šalies dienraščiams, skyrusiems šiai temai pirmuosius puslapius – homoseksualumas jau nebėra „užribio“ tema.

Tiesa, gal dėl to, kad labai vėluojame, o gal tiesiog taip sutapo, bet visų Lietuvos eurointegracininkų pykčiui ir siaubui homoseksualumo tema Marijos žemėje buvo legalizuota Europos Sąjungos ir jos naujosios Konstitucijos kontekste.

Viskas lyg tyčia: kalbama apie pirmąją Lietuvos ES komisarę Dalią Grybauskaitę, diskusija prasidėjo kitą dieną po to, kai Seimas ratifikavo naująją Europos Sąjungos Konstituciją ir dar neišblėsus prisiminimams apie tai, kaip Europos Parlamente dėl konservatyvių pažiūrų ir neigiamos nuomonės homoseksualų atžvilgiu politiškai nukentėjo Italijos kandidatas į ES komisaro postą.

Kontekstas, sutikite, ne pats palankiausias, todėl ES šalininkai tuoj pat suskubo tvirtinti, jog jokio ryšio tarp Europos Sąjungos ir homoseksualumo nėra.

Galiu pasirodyti senamadiškas ir netolerantiškas, tačiau drįsiu tvirtinti, kad ryšio vis dėlto esama.

Turėdamas laiko, peržiūrėjau visas įmanomas tarptautines konvencijas ir sutartis dėl žmogaus teisių ir laisvių ir nė vienoje jų neradau straipsnio apie diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos. Tokio straipsnio nėra nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, nei Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus deklaracijoje, nei Afrikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracijoje. Tokio straipsnio, beje, nėra ir Lietuvos Konstitucijoje.

Vienintelė tarptautinė organizacija, kuri savo dokumentuose kalba apie diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos yra Europos Sąjunga. Pirmą kartą ši nuostata atsirado 1999 metais įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje, po to buvo perkelta į ES pagrindinių teisių chartiją, paskelbtą Nicoje 2000 metais ir galiausiai – į naująją ES Konstituciją.

Keista, kad didieji Lietuvos eurointegracininkai šito neišryškina. Iš esmės jie turėtų didžiuotis, kad Europos Sąjunga yra tolerantiškiausia ir iš visų tarptautinių organizacijų ir toliausiai pažengusi naikinant bet kokios formos diskriminaciją.

Gal net kiek per toli, kaip parodė, istorija su jau minėtu Italijos kandidatu į ES komisarus Rocco Buttiglione, kuris, būdamas toks pat katalikas kaip ir mūsų Petras Gražulis, nepabijojo viešai pareikšti, kad homoseksualumas yra nuodėmė.

Aš taip nemanau ir man, tiesą pasakius, visai nerūpi, su kuo draugauja D.Grybauskaitė. Tačiau R.Buttiglione atveju, aš stočiau jo pusėn, nes man labai rūpi, kad ir po to, kai bus ratifikuota ES Konstituciją, man ir visiems kitiems ES gyvenantiems įvairių pažiūrų žmonėms būtų palikta teisė turėti savo nuomonę, laisvai ją reikšti ir nebūti už tai baudžiamam, kaip kad buvo nubaustas konservatyvių pažiūrų italas.

Bausti galima už veiksmą, tačiau nuomonė negali būti baudžiama, nes tai jau būtų žingsnis atgal – į praeitį, kurios dauguma Europos nepatyrė arba jau nebeprisimena ir kurią dauguma mūsų esame patyrę savo kaliu.

Manau, kad šioje vietoje, ES Konstituciją skubėjusiems ratifikuoti Lietuvos politikams yra apie ką pagalvoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje, kaip, beje ir Italijoje, didžioji dalis visuomenės laiko save katalikais. Vargu, ar pavyks lengvai juos įtikinti, kad, dauguma Europos Parlamento narių yra tolerantiškesni už, pavyzdžiui, Joną Paulių II ar kardinolą Audrį Juozą Bačkį, kuris dar visai neseniai pareiškė, jog homoseksuali praktika su visais iš jos išplaukiančiais padariniais negali būti vadinama „žmogaus teise“, nes „tai priešinga pačiai žmogaus prigimčiai“.

Be to, bandant įtikinti visus katalikus, kad homoseksualumas anaiptol nėra nuodėmė, teks žengti toliau ir įtikinėti juos, laisvamanius nedaryti viešų pareiškimų, jog Dievo nėra (kad neužgautų katalikų jausmų) ar pabandyti įtikinti musulmonus niekada neteigti, jog Alachas yra didis (nes tai bus nepagarba katalikams).

Ar tai ir bus ta tikroji tolerancija ir visų formų diskriminacijos panaikinimas?

Beje, apie diskriminacija: noriu apginti Vaidotą Žuką (nors kaip ir R.Buttiglione atveju, ne visada pritariu jo nuomonei). Teigdamas, jog visuomenė turi teisę žinoti apie viešojo asmens seksualinę orientaciją, jis galbūt net pats to nenorėdamas palietė labai svarbią temą ir padarė paslaugą tiems, kurie kovoja prieš seksualinių mažumų diskriminaciją.

Juk norint, kovoti prieš diskriminaciją, reikia žinoti, kas yra diskriminuojamas. Kai diskriminuojama pagal lytį ar rasę viskas aišku, kai, pavyzdžiui, lietuviai diskriminuoja lenkus ar romus – taip pat aišku. Tačiau kaip galima spręsti diskriminacijos problemą, kai neaiškus diskriminacijos subjektas?

Europos Sąjunga šio klausimo sprendimo iki šiol nepasiūlė, gal toną galėtų užduoti Lietuvos Seimas? Pavyzdžiui įstatymu įtvirtindamas nuostatą, jog asmens dokumente arba bent jau darbuotojo anketoje šalia lyties, tautybės ir pilietybės būtų nurodoma ir seksualinė orientacija.

Būtų novatoriška, be to, skatintų toleranciją, nes negali juk būti tolerantiškas tam, ko nėra.

(2 balsų, vidurkis: 3,50 iš 5)

Loading...