Apie investicijas arba kokios gražios tos lietuviškos kiaulės akys…
Ketvirtadienį dalyvavau Investuotojų forumo surengtoje konferencijoje apie investicijas ir viešąjį interesą.
Buvo įdomu.
V.Gaidys pristatė įdomų „Vilmorus“ tyrimą apie Lietuvos gyventojų požiūrį į užsienio investicijas ir investuotojus.
R.Rudzkis įdomiai pakalbėjo apie Lietuvos ekonomiką ir investicijų aplinką, o D.Radzevičius pakalbėjo, koks vaidmuo pritraukiant ar atstumiant užsienio investicijas tenka žiniasklaidai. Nustebau sužinojęs, kad „Respublika“ skelbiasi esanti „laikraštis lietuviams“. Vienintelis, leidžiantis versiją rusų kalba.
Bet įdomiausia vis dėlto buvo diskusija „Visuomenė, viešasis interesas ir investicijos“, kurioje dalyvavo aštuonių bendrovių atstovai, susidūrę ar susiduriantys su sunkumais dėl biurokratijos, nepalankių teisės aktų ir kitų dalykų.
Neaprašinėsiu čia visų tų bendrovių pasakojimų, nes tai užimtų daug laiko.
Pasakysiu tik, kad aš irgi manau, kad Lietuvoje biurokratijos yra per daug ir kad žiniasklaida ne visada tinkamai nušviečia konfliktines situacijas.
Tačiau apie vienos bendrovės prisistatymą noriu papasakoti. Tai – bendrovė „Icor“, apie kurios problemas pasakojo A.Janukonis.
Ta problema – tai šios bendrovės noras statyti Vilniuje atliekų deginimo gamyklą. Kaip žinia, šiam projektui priešinasi Lazdynų bendruomenė, jį visokeriopai vilkina biurokratai.
Aš manau, kad Vilniui šios gamyklos tikrai reikia ir, kiek teko susipažinti su dokumentais bei tyrimais, jos nauda būtų neabejotina. Ir Vilniui, ir Vilniaus gyventojams, ir gal net visai Lietuvai, nes ji bent šiek tiek sumažintų energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Visa tai pasakiau. Gal būčiau daugiau apie šį projektą ir nieko nekalbėjęs… jei nebūtų kalbėjęs A.Janukonis.
O jis kalbėjo ne tik apie atliekų deginimo gamyklos projektą, bet ir apie korumpuotus politikus, neskaidrius viešuosius pirkimus, neaiškiai dalijamą ES paramą, kažkokį valstybės verslą, „inspiruotus skandalus“, isteriją, kurią kelia žiniasklaida, politikai, teisėtumą ir vagystes.
Ir galų gale pareiškė, kad „Valstybė ir savivaldybės kelia pavojų verslui“…
Va, tada jau nusprendžiau, kad tylėti būti nebegražu…
Ir, pirmiausia, pripažinus, kad klausantis A.Janukonio, galima buvo pasijausti Alisa kreivų veidrodžių karalystėje, teko priminti, kad apie skaidrumą ir korupciją valstybėje kalba tas, kuris teismo buvo pripažintas oficialiu kyšininku.
Kad apie perkamus politikus ir žinaisklaidą, kalba žmogus, turintis asmeninę tokios veiklos partiją.
Kad apie neskaidrius viešuosius pirkimus kalba atstovas bendrovės, kuri Vilniuje stebuklingu būdu didžiąją dalį per viešuosius pirkimus padalijamų užsakymų atiduoda savo antrinėms įmonėms. Kad tai vadovas tos bendrovės, kuri pretenduoja į šimtus milijonų ES paramos ir kurios teikiami projektai pagal vertę kažkodėl gerokai didesni nei kitų bendrovių. Negana to – vėlgi kažkokiu stebuklingu būdu – šilumos ūkius Lietuvos miestuose valdanti bendrovė, kuriai atstovauja tas žmogus, skelbdama viešuosius pirkimus infrastruktūrai vėlgi sugeba visus užsakymus padalinti tarp keturių savo antrinių įmonių.
Pasakiau ir tai, kad visiškai makabriškai atrodo ir „Icor“ nurodyta socialinė veikla bendruomenėje: įmonė investavo ir iki šiol išlaiko „Siemens“ areną bei „Vandens parką“.
Lyg nebūtų neteisėtomis pripažintų sutarčių su Vilniaus savivaldybę, lyg nebūtų tų pusdykiu gautų sklypų, užstatytų naujais namais. Neteko girdėti, kad A.Janukonis juos būtų už dyką kam nors kaip socialinį būstą siūlęs…
… Konferencijoje buvo daug kalbama apie kiaulių ūkius ir problemas su kuriomis jie Lietuvoje susiduria. Buvo net juokaujama, kad Lietuvoje yra skirtingų tautybių kiaulės: kiaulės lietuvės ir kiaulės danės. Pastarosios piktesnės ir blogesnės.
O aš, klausydamasis A.Janukonio kalbų, kažkodėl galvojau apie kiaulės akis. Tų tikrų, vietinių, lietuviškų kiaulių.
Ir siūliau gerbiamiems verslininkams, prieš ieškant kaltų aplink, pirmiausia pasižiūrėti į veidrodį.
(16 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)
Loading...
