Apie herojus, kalavijus ir kakadu
… Kartais jau nebesuprantu, kodėl iš šalies protingais atrodantys žmonės taip nori apsimesti kvailais ir nieko nesuprantančiais…
Šiaip jau būtų galima ir nekreipti dėmesio, bet bėda ta, kad taip daro kolegos. Tie, kuriuos pažįstu apie 20 metų ir iš kurių, nepaisant požiūrių skirtumų, tikiesi bent jau argumentacijos ir sveiko proto, nekalbant jau apie elementarių taisyklių išmanymą.
Štai Lina Pečeliūnienė, matyt Žalgirio mūšio metinių įkvėpta, rašo apie „prezidentės kalaviją„.
Tą, kuris kapoja galvas ir kurio visi taip bijo.
Visi, įskaitant gerbiamus žurnalistus ir politikos apžvalgininkus:
Pasikvietusi politikos apžvalgininkus D.Grybauskaitė juos prigąsdino taip: jei išplepėsite, ką čia girdėjote, išlėksite iš sąrašo tų, su kuriais prezidentė bendrauja. Kaip prigąsdina pareigūnus, tarnautojus ar politikus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai jai pavaldūs, galime tik įsivaizduoti.
Jei ką, tai ir aš ten buvau, ir kavą gėriau, ir net saldainį su prezidentūros atvaizdu suvalgiau. Ir, priešingai nei L.Pečelinienei, man visai nebuvo baisu.
Nes tai, ką pasakė prezidentė, yra normali žurnalistinio darbo praktika. Pasakyčiau net daugiau – tai viena iš pagrindinių darbo taisyklių, kurios nesilaikydamas vargu ar gali vadinti save profesionaliu žurnalistu.
Pokalbiai „off the record“ arba „on the background“ su politikais, verslininkais ir visais kitais pašnekovais yra geranoriška pagalba žurnalistui, padedantys suprasti kai kuriuos sprendimus, atkreipiantys dėmesį į tai, kuo galbūt reikėtų pasidomėti, nukreipiantys tinkama linkme ieškant vienokios ar kitokios informacijos.
Kuo daugiau yra žmonių, su kuriais žurnalistas gali kalbėti „ne spaudai“, tuo jis vertingesnis. Jis žino, kas vyksta, jis mato tai, ko nemato kiti, jis laukia to, kas dar tik įvyks, jis gali prognozuoti ir daryti išvadas. Be tokių pokalbių ir be informacijos šaltinių- tik „kakadu“, o ne rimta žurnalistika.
Tačiau toks bendravimas neįmanomas be pasitikėjimo. Tai yra, su tavimi kalbės tik tada, kai žinos, kad nepakiši, nepakenksi, neišduosi.
O tai sunku. Nes dažnai taip norisi pasirodyti labai protingu ir daug žinančiu.
Tai pavyksta. Bet dažniausiai – tik vieną kartą. Nes kitą kartą su tavim jau niekas nekalbės.
Galbūt todėl Lietuvoje taip sparčiai mažėja žurnalistikos ir taip greitai plinta „kakadu“.
Juk taip norisi kartais pabūti didvyriu.
Tokiu kaip A.Valinskas. Kuris drąsiai iš TV ekrano pasakoja tautai, kaip ta piktoji D.Grybauskaitė jį barė ir užsienio svečius be kavos namo išvijo.
Tada tampi herojumi.
L.Pečeliūnienė irgi tokia tapo.
Ir gal net galės tuo pasigirti dar kartą – kai prezidentė, kitą kartą kviesdama žurnalistus pokalbiui „off the record“, paprašys, kad L.Pečeliūnienės sąraše jau nebebūtų.
Aš tokiai pozicijai visiškai pritarčiau.
P.S. … kažkodėl berašant į galvą įkyrai vis lindo tas porą mėnesių intensyviai aptarinėtas gražus lietuviškas žodis „boba“…
(8 balsų, vidurkis: 4,25 iš 5)
Loading...
