Apie gyvenimo pamokas…
Lietuvos radijas ir televizija savo orkestro atsisakė, berods, 2009 metų pabaigoje.
O Kinijos radijas ir televizija savo orkestrą vis dar turi. Ir ne bet kokį, o valstybinį liaudies instrumentų…
Tai antradienį su Rasa buvome nuėję jo paklausyti. Ir visai nesigailėjome.
Bet ne apie muziką šį kartą norėjau kalbėti.
Apie vieną mažą nesusipratimą, kuris, mano nuomone, rodo, kad kažkas vis dėlto negerai mūsų visuomenėje.
O buvo taip: atėjome, o vietos, pažymėtos mūsų bilietuose užimtos. Sėdi jauna šeima su dukrele.
Mandagiai klausiame, gal kartais žiūrovai apsiriko, atsisėdo ne į tas vietas ir girdime atsakymą: mums sakė čia sėsti, mes nieko nežinome.
Rodome savo bilietus ir sakome, gal pažiūrėkite į savuosius, gal įvyko klaida, o mums sako: mes iš socialinės paramos centro ir mums sakė čia sėstis. Jei jums kas nors nepatinka, eikite aiškintis pas administratorių, mes niekur iš čia neisime. Dar parodo pirštu į eilės viduryje sėdinčią moterį ir siūlo aiškintis su ja.
Mandagiai pasitraukiame, dairomės aplinkui, tuščių vietų lyg ir yra, tad nieko baisaus. Prieina pirštu parodyta moteris ir laikydama rankoje lapelį popieriaus mums griežtu balsu paaiškina, kad dalis šios eilės vietų yra skirta socialinės paramos centrui. Siūlo mums aiškintis su administracija.
Pro šalį praeina dar vienas žiūrovas, tačiau įveikęs trečdalį eilės sustoja, nes jo vieta taip pat užimta.
Tikriausiai atkreipusi dėmesį į kilusį nesusipratimą, ateina teatro darbuotoja. Žvilgteli į bilietus, į lapelį ir mandagiai paaiškina, kad lapelyje nurodytos vietos yra amfiteatre, tai yra, šiek tiek aukščiau.
Po šio paaiškinimo dalis žiūrovų iš eilės, kurioje turėjome sėdėti, pasitraukia.
Atrodytų, smulkmena neverta dėmesio…
Tačiau iš tiesų, man atrodo, ji daug pasako apie dalies Lietuvos visuomenės mentalitetą. Tos dalies, kuriai gyvenime iki šiol sekėsi mažiau nei kitiems.
Tai natūralu. Laisvoje visuomenėje tikriausiai niekada nebus lygybės ir lygiavos. Nebus taip, kad iš visų pagal sugebėjimus ir visiems pagal poreikius, kaip kažkada buvo žadama. Vieni visada gyvens geriau, kiti – blogiau, vieniems seksis, kitus dažniau persekios nesėkmės.
Tačiau kai ta jauna šeima mums aiškino, kad jie yra iš socialinės paramos centro, man kažkodėl pasirodė, kad tą faktą jie pateikia kaip kažkokią privilegiją. Išskirtinumą, kuris, net ir neturint bilieto, suteikia tai šeimai daugiau teisių.
Savo tonu ir povyza jie lyg ir gėdino mus dėl to, kad mes turime bilietus. Ir tuo pat metu jautėsi labai tvirti, be jokių užuolankų leisdami mums suprasti, kad tai mes pretenduojame užimti jiems teisėtai priklausančias vietas.
Kažkaip prisiminiau jaunystę, kai nusipirkęs stovimus bilietus į kokį nors renginį ir prieš pat užgęstant šviesai prasmukdavai į neužimtą vietą, tikėdamasis, jog kažkas neatėjo. Ir kaip būdavo gėda, kai po kelių minučių, jau prasidėjus spektakliui ar koncertui, turėdavai grįžti atgal, nes atsirasdavo teisėtas tos vietos savininkas…
Tai jaunai šeimai visiškai nebuvo gėda. Ir aš nežinau, ar turėjo būti.
Bet man buvo šiek tiek keista, kad jie buvo taip tvirtai įsitikinę savo teisumu. Savo privilegija ir savo išskirtinumu dėl to, kad jie yra iš socialinio paramos centro.
… Jau po koncerto prisiminiau šiame tinklaraštyje vykusią diskusiją su jaunu istoriku. Kuris, kaip man tada pasirodė, taip jautėsi išskirtinis ir turintis privilegijų. Ir šiek tiek nepatenkintas, kad to išskirtinumo kai kas nepripažįsta… Ir nesuteikia privilegijų…
Suprantu, kad remiantis vienu nesusipratimu, nereikėtų daryti apibendrinančių ir toli siekiančių išvadų. Tačiau vis dėlto, man atrodo, kad dalies visuomenės mąstymas krypsta neteisinga linkme. Panašu, kad užuot dėję visas pastangas įveikti juos užklupusias nesėkmes, siekti gerovės, jie apsipranta su savo padėtimi ir pradeda ja savotiškai mėgautis. Jiems atrodo, kad jų nesėkmės yra išskirtinė savybė, suteikianti teises, kurių neturi tie, kuriems gyvenime pasisekė labiau. Nesvarbu dėl kokių priežasčių – atsitiktinumo, sėkmės ar didesnių pastangų.
Jie jaučiasi nuskriausti ir turintys teisę reikalauti tą skriaudą atlyginti. Net jei iš tiesų tikrasis jų skriaudikas yra jie patys. Nes jie nuskriaudė save kažkuriuo momentu nuleidę rankas ir atsidavę kitų malonei.
Galbūt aš klystu. Galbūt taip iš tiesų nėra ir visa tai tėra mano fantazijos vaisius. Kurį dar skatina viešai skelbiami ir pastaraisiais metais nuolat augantys skaičiai žmonių, gaunančių socialines pašalpas.
Tačiau dar vieną dalyką pasakysiu. Ta šeima buvo gerokai jaunesnė už mus. Ir kartu su jais buvo kokių 5-7 metų dukrelė.
Kažkaip pagalvojau, kad tas mažas nesusipratimas teatre tai mažai mergaitei buvo dalis auklėjimo ir viena iš gyvenimo pamokų.
Ir aš negalėčiau pasakyti, ar ta pamoka jai išeis į naudą.
(14 balsų, vidurkis: 4,21 iš 5)
Loading...
