A.Kubilius pabandė žengti pirmą žingsnį. Linkiu sėkmės

Praėjusią savaitę įvyko vienas gana svarbus įvykis. Toks net, sakyčiau simptominis, parodantis dabartinio Lietuvos politikos elito sąmonės būseną, tikrąją to elito vertybių skalę ir visos sistemos veikimo principus.

Kalbu apie buvusį Vyiausybės kanclerį Valdemarą Sarapiną. Tą patį, kuris gruodžio pabaigoje A.Kubiliui ir jo vadovaujamai koalicijai paskelbus taupymo vajų, nusprendė pamaloninti kalėdinėmis premijomis vyriausybės kanceliarijos darbuotojus. 

Sprendimas, prilygstantis Seimo apsisprendimui nemažinti sau atlyginimų ir iš esmės demonstruojantis dabartinio Lietuvos politikos elito požiūrį į valstybė ir visuomenę.  

Žinia apie V.Sarapino dosnumą žiniasklaidoje nuskambėjo gana plačiai ir buvo karštai komentuojama. Tai logiška. Ir ne tik todėl, kad sprendimas buvo ciniškas, bet dar ir dėl to, kad V.Sarapinas yra kandidatas tapti Lietuvos ambasadoriumi Indijoje.

Logiška buvo ir tai, kad premjeras viešai pažadėjo, jog aiškinsis V.Sarapino veiksmų aplinkybes.

Tačiau po kelių dienų logiškų sprendimų grandinė baigėsi ir sulaužė ją politikas, nuolat kalbantis apie moralios politkos būtnybę ir etiką. Tai prezidentas V.Adamkus, kuris nelaukė, kol premjeras išsiaiškins ką nors apie V.Sarapino veiksmus ir kaip atlygį už išdalytas premijas suteikė jam diplomatinį rangą. 

Keista, bet šis pezidento veiksmas jau nebesulaukė tokio pat dėmesio kaip V.Sarapino sprendimas išdalyti pemijas vyriausybės darbuotojams. Na, bent jau nebuvo pirmųjų puslapių žinia.

Nors tikriausiai turėjo, nes jis atskleidžia valstybės vadovo požiūrį į moralę, etiką ir į vadžios santykį su visuomene. Dekretu, kuriuo V.Sarapinas tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru V.Adamkus tarsi visiems pasakė: tiems, kurie priklauso sistemai, bendra vertybių skalė ir bendri reikalavimai negalioja. Jie gali tyčiotis iš visuomenės, gali spjauti į tai, kas vyksta aplinkui ir už tai vis tiek bus apdovanti. Paties valstybės vadovo.

Sistemos nario juk negalima bausti. Nes jis kažkam reikalingas. Nes jis turi užtarėjų tarp kitų sistemos narių, kuriems tikriausiai yra kažkada kažkuo pasitarnavęs. Be to, kiti sistemos nariai turi jį užstoti, nes jie visi vienas apie kitą labai daug žino. Ir galbūt bijo, kad nuskriaustasis gali pradėti kalbėti.

Panašiai juk buvo ir 1996-aisiais, kai bankrutavo Lietuvos akcinis inovacinis bankas. A.Šleževičius, susigundęs atsiimti indėlį iš griūvančio banko, tiesa, neteko savo posto, bet kartu su juo indėlius atsiėmę jo draugai ir partiečiai rimčiau nenukentėjo. O vienas jų vėliau net tapo ambasadoriumi ir iki šiol sėkmingai ambasadoriauja. Tiesa, prezidentu tada buvo A.Brazauskas.

Praėjo 12 metų ir galima sakyti, kad niekas nesikeičia? Galima teigti, kad V.Adamkus yra toks pats kaip A.Brazauskas, o Lietuvos valstybė nė per žingsnį nepasistūmėjo į priekį kalbant apie politikos moralumą ir etiką?

Lyg ir būtų galima atsakyti teigiamai.

Bet – ačiū naujajam premjerui A.Kubiliui – dar ne.

Nes jis – gal dėl pernelyg ilgo buvimo opozicijoje, kuris tikriausiai neleido visiškai susilieti su sistema – atrodo, dar ne visiškai pamiršo, kas yra moalė, etika ir atsakomybė.

Nors A.Kubiliui ir prireikė šiek tiek laiko, tačiau jam vis dėlto pakako drąsos viešai pasakyti, kad A.Sarapino elgesys buvo nederamas. Iš pradžių tai buvo pasakyta gana aptakiai, visą kaltę už valdininkų siautėjimus perkeliant ant ansktesnės Vyriausybės pečių, tačiau vėliau A.Kubilius pasakė tai, ką ir privalėjo pasakyti:

V.Sarapino skyrimas ambasadoriumi turi būti atidėtas

Tai – svarbus žingsnis. Jis suteikia vilties, kad partija, per Seimo rinkimus gavusi didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, yra kitokia, nei valdžiusios iki šiol. Kad šios partijos lyderis kartas sugeba prisiminti, kas buvo jo paties viešai kalbėta, kas parašyta partijos programoje, už kurią balsavo rinkėjai, kurie tikėjosi ir vis tebelaukia permainų. Ne tik didesnių mokesčių, lengvatų panaikinimo, bet ir kitokio požiūrio.

Suabejodamas V.Sarapino tinkamumu tapti ambasadoriumi A.Kubilius atgaivina viltį. Tačiau kartu jis meta iššūkį sistemai, kurioje dabar ir jis pats ir net jo artimiausi bendražygiai, įskaitant ir jo naująjį užsienio reikalų ministrą V.Ušacką, kurio teikimu V.Sarapinui prezidentas ir suteikė diplomatinį rangą.

Dabar belieka sulaukti, ar A.Kubiliui pavyks. Jei taip, bus galima teigti, kad permainos – tegul ir labai mažos ir labai lėtai – vis dėlto yra įmanomos. Svarbiausia, padaryti pradžią ir kad sistema suprastų, kad nebaudžiamumo era baigėsi

Jei ne, tai bus galima pasiguosti, kad A.Kubilius bent jau pabandė.

Aš, asmeniškai, norėčiau, kad jam pasisektų. Nes tikiu, kad žengus pirmą žingsnį, vėliau bus daug lengviau.

Todėl nuoširdžiai linkiu sėkmės.

(13 balsų, vidurkis: 4.38 iš 5)
Loading...
  • O man svarbu, suteikė vilties ir tikėjimo permainomis, kad žurnalistas sugebėjo tai pastebėti ir parašyti.
    Bėda tik ta, kad vietoje Sarapino kitas kandidatas į Indiją gali būti dar didesnis Sarapinas. Kur surasti į diplomatinę tarnybą ne Sarapiną.

  • Anonimas

    Kaip ir Fredis esu sužavėtas žurnalisto akylumu, šaunu gal tautos balsui yra vilties, vis tik pirmas žingsnis jau žengtas, gal permainos įmanomos visur.

  • Anonimas

    Greičiausia V.Sarapinas liks dabartiniame poste. Nes tokį žmogų, kurį bet kada gali išspirti, labai patogu yra laikyti nei pakartą nei paleistą.

  • Anonimas

    Smagu, kad premjeras rodo gera pavyzdi, taciau reik nepamirsti, kad Serapinas is socdemu stovyklos, ir tas labai palengvina Kubiliaus veiksmu laisve. As pradeciau galvoti apie permainas, kai is koalicijos ar net pacios TS-LKD reiks pramesti apsipurvinusi zmogeli. Jei tada bus zvelgiama i teisinius ir etinius, o ne partinius interesus, tai bus tikras atejusiu permainu zenklas.

  • Anonimas

    Na aš tai valdžiai didesnių klausimų neturiu.
    Na Kubilius pradžioje norėjo gerai (kad visi vienodai aukotų krizei ir vagys (oligarkai bei kiti vadinami verslinykai), bet išėjo kaip visada, nes kitaip, kaip visda niekada Lietuvoje dar nėra išėję.
    Juo labiau, kad nei vienos partijos, kad galėtų vykdyti savo pažadus – liaudis neišrenka (matyt ir žada visuomet, nes žino, kad neišrinks ir nereikės ir vykdyti pažadų).
    Na liaudis – ir šiuo atveju ne taip kalta.
    Nes pasiūlos nėra.
    Mat be oliigarchinių (vagių) pinigėlių į pasiūlą nepakliūsi.
    O oligarchai siūlo tik tokius, kurie liaudžiai nepatinka.
    Bet jei ji visai spjaudosi – tai nepahgaili vieno kito ešelono tam reikalui, akių užpylimui…

    Bet vistiek liaudžiai tai turiu daugiau priekaištų nei kitiems.
    Bet radau būdą, kai nesinervinti dėl to.
    Kai niekas negirdi imu keiktis, kaip vežikas. Iš pašto dėžutės, kaip visi viską (išskyrus prenumeratą), kaip ir visi tėškiu ant žemės.
    Eidama gatve spjaudausi. Troleibuse neužleidžiu vietos moterims, su niekuo nesikalbu ir t.t., ir pan.
    Taigi dabar galima sakyti komfortabelniai jaučiuosi.

  • „Jei ne, tai bus galima pasiguosti, kad A.Kubilius bent jau pabandė“…
    Kazin ar vertės tuo guostis. Jei premjeras nores, jam neturetu niekas sutrukdyti padaryti toki nediduką zingsneli

  • Anonimas

    Fredis pataikė įdomiai: kodėl rinktis mums tenka iš Serapinų, „socdeminių“ protegavimo sąrašų? Kaip nutraukti šitą apsupties ratą?

    Su Artūru tegalima sutikti – Kubilius atstovauja permainų viltį, ir galėtų būti mums svarbus. Jei sugebės derinti savo ryžtą su dėmesiu ne tik savo principams, betgi ir kitkam, kas svarbu Lietuvos žmonėms. Šie gali pakelti negandas, jų ištverti galima pakankamai daug – esminis skirtumas: ar tiki tuo, kad jas turi kelti pamatuotais kiekiais. Ar tau tenkančias negandas gali laikyti teisingomis. Ar jų kiekis nėra nerūpestingai padidintas. Šiaip sau.

    Socialinės darnos bėdos mūsuose nenutiko staiga, jos buvo užminuotos begalės pavyzdžių, pamokančių, jog teisingumo tikėtis neverta, jog atpildas gaunamas ne už gerus darbus. Laimei, atrodo, kad vis geriau sugebame įsižiūrėti į save, ir nematyti ar nenorėti savęs keisti vieną dieną gal jau nebepavyks. Permainos mums buvo ir tebėra reikalingos. Teisingos permainos.

  • Anonimas

    Man tai kraujas užvirė skaitant R. Čekutčio straipsni „Palikimas: Nulis minus milijardai“, kur dabartinis finansų ministras dėl esamos padėties pasakė: „…Yra ir daugiau nei milijardas litų negrąžinto pridėtinės vertės mokesčio. Tokia yra padėtis. Ne mes ją sukūrėme. Nesinori nieko kaltinti, tiesiog visiems kartu – ir pozicijai, ir opozicijai – reikia ieškoti būdų, kaip iš tos padėties išeiti, nes ji yra tikrai grėsminga…“. Kaip galima nieko nekaltinti, kaip gali nebūti jokios atsakomybės… buvusieji prišiko būdami valdžioje, dabartiniai gal prikakins o gal ir ne, bet jeigu niekas valdžioje už nieka nėra atsakingas, tai kodėl neprazituot, vistiek nieko nebus …

  • Anonimas

    Naivumas – trečiojo brolio motina.
    Būt gerai, jeigu klysčiau …

    • Anonimas

      Trečiasis brolis gyveno laimingiausiai. Tai – gyvenimo būdo metodas. :-)

  • Anonimas

    O kaip gali valdininkas niekaip nesusijęs nei su diplomatija, nei užsienio politika apskritai pretenduoti užimti ambasadoriaus pareigas? Administratorius atsakingas už vyriausybės durų spynų keitimą ir tualetų švarą įgyja kažkokių stebuklingų kompetencijų leidžiančių jam sėkmingai plėtoti ryšius su viena galingiausių 21 amžiaus ekonomikų? Ar ambasadoriaus pareigos pas mus suteikiamos kaip bonusas už kažkokius nuopelnus? Jei taip, tai kaip tai atsiliepia mūsų diplomatinio korpuso kokybei ir šalies politinių tikslų siekimui? O Sarapinas pats savaime diplomatiškas?

  • Anonimas

    Valentinai, tas ir liudniausia, kad pas mus ambasadoriaus postas – atlygis uz istikimybe partijai. Siaip reiketu pasidometi, kiek ambasadoriu yra karjeros diplomatai, o kiek „nuopelniniai“. Po to tokia ir uzsienio politika, keisciausia, kad dar nuopelnu ambasadoriai yra skiriami i valstybes, kur reiktu tikrai patyrusiu uzsienio politikos ir diplomatijos ekspertu. Kaip galima tiketis probleminiu klausimu sprendimo Latvijoje (su elektros tiltu i Svedija), kai paskutiniu metu ambasadai vadovavo medikas, Svedijoj (su tuo paciu tiltu) – pedagogas, su artimuju rytu salimis irgi bedu turgus. Dar gerai, kad didziosiose ES salyse ir prie pagrindiniu organizaciju skiriami karjeros diplomatai

  • Anonimas

    Šiaip Serapinas turi diplomato statusą ir dirbo darbą daugiausiai susijusį su KAM. Matyt Kirkilas jį atsivedė ,nes gerai pažinojo iš ministravimo laikotarpio. Keista, kad jis taip įkliuvo su atlyginimais. Kaip kancleris turėjo žinoti apie gruodžio 15d. vyriausybės nutarimą stabdyti papildomus atlyginimus. Bet galimas dalykas, kad sprendimas išmokėti buvo priimtas anksčiau. O gali būti čia ir dūmų uždanga. Jis gali prisiimti kaltę mainais į tolimesnę diplomato karjerą. Neužmirškim, kad vyriausybė dirbo viršvalandžius prieš naujuosius, su jais dirbo ir kanceliarija. Realiai gal sumokėjo už papildomą darbą, bet baisu prisipažinti, nes tauta sakytų kad nereikėjo taip dirbti ir papildomiems atlyginimams vistiek nepritartų. Beje įdomu, kokios tai sumos asmeniui?

  • Anonimas

    Esu matęs Vinkų ambasadoriaus vaidmenyje. Gal nelabai daug suprantu, bet man jis pasirodė ypatingo komunikabilumo žmogus ir girdėjau, kad jo darbu Estijoje visi liko patenkinti. Todėl galima svarstyti, kad nykus, beveidis karjeros diplomatas nebūtinai bus geresnis ambasadorius nei ryški, spalvinga asmenybė, nesusijusi su politika ar diplomatija. Bet kaip surasti tą balansą?

  • Anonimas

    Nežinau kodėl,bet man kažkaip džiūgauti nesinori.Ir vis įkyriai kirba posakis :“viltis – durnių motina“.Na,netikiu,kad Kubilius mes iššūkį sistemai,negaliu patikėti ir tiek.A.R.tvirtina,kad būdamas ilgą laiką opozicijoje A.Kubilius pagerėjo.Gerai būtų,kad visi mes sendami gerėtume,bet tai – utopija.Tiesiog tokios yra žaidimo taisyklės,kita vertus,nematau,ką jau čia tokio kriminalinio nuveikė Serapinas.Manymas,kad paskelbus taupymo kampaniją,visos valstybės tarnybos ir žinybos nuspaus „stop“signalą,neturi jokio pagrindo.Tai ir fiksuojam be galo premijas KAM,teismams,veik visoms savivaldybėms,etc.Žodžiu,kas tik turėjo pinigų,tie sau mokėjosi.Tai kodėl turi nukentėti konkrečiai Serapinas?Aš asmeniškai manau,kad jeigu jau Kubilius norėjo stabdyti visas papildomas išmokas,reikėjo tą teisiškai tvarkyti Seimo ir Vyriausybės lygmeny.Galimybės buvo,matyt,noro -ne.Žymiai paparasčiau po visko kraipyti galvą,išreiškiant susirūpinimą.

  • „Kaip galima tiketis probleminiu klausimu sprendimo Latvijoje (su elektros tiltu i Svedija), kai paskutiniu metu ambasadai vadovavo medikas“
    Nelabai yra gerai burnoti, kai nezinai apie ka. Kaip pastebejo Valentinas, Vinkus matyt turetu kotiruotis kaip vienas geriausiu Lietuvos ambasadoriu (kartu pvz su tokiu Usaku, kuris man siaip nelabai patinka) – tai zmogus kuris tikrai aktyvus ir kuris tikrai sugeba ir rysius uzmegzt ir kazko pasiekt.

    O tie vadinamieji karjeros diplomatai… atvirai sakant nemaza ju dalis geriau butu karjero diplomatai, nes ten jiems ir vieta – diplomatini darba jie daznai daugiau imituoja nei dirba…

  • Anonimas

    Man, Ponas Adamkevičius,jau senokai ne prezidentas…nieko daugiau negaliu komentuoti.
    Savo tapkių namie nevadinu, pvz.: „meras“…