A.Kubilius pabandė žengti pirmą žingsnį. Linkiu sėkmės
Praėjusią savaitę įvyko vienas gana svarbus įvykis. Toks net, sakyčiau simptominis, parodantis dabartinio Lietuvos politikos elito sąmonės būseną, tikrąją to elito vertybių skalę ir visos sistemos veikimo principus.
Kalbu apie buvusį Vyiausybės kanclerį Valdemarą Sarapiną. Tą patį, kuris gruodžio pabaigoje A.Kubiliui ir jo vadovaujamai koalicijai paskelbus taupymo vajų, nusprendė pamaloninti kalėdinėmis premijomis vyriausybės kanceliarijos darbuotojus.
Sprendimas, prilygstantis Seimo apsisprendimui nemažinti sau atlyginimų ir iš esmės demonstruojantis dabartinio Lietuvos politikos elito požiūrį į valstybė ir visuomenę.
Žinia apie V.Sarapino dosnumą žiniasklaidoje nuskambėjo gana plačiai ir buvo karštai komentuojama. Tai logiška. Ir ne tik todėl, kad sprendimas buvo ciniškas, bet dar ir dėl to, kad V.Sarapinas yra kandidatas tapti Lietuvos ambasadoriumi Indijoje.
Logiška buvo ir tai, kad premjeras viešai pažadėjo, jog aiškinsis V.Sarapino veiksmų aplinkybes.
Tačiau po kelių dienų logiškų sprendimų grandinė baigėsi ir sulaužė ją politikas, nuolat kalbantis apie moralios politkos būtnybę ir etiką. Tai prezidentas V.Adamkus, kuris nelaukė, kol premjeras išsiaiškins ką nors apie V.Sarapino veiksmus ir kaip atlygį už išdalytas premijas suteikė jam diplomatinį rangą.
Keista, bet šis pezidento veiksmas jau nebesulaukė tokio pat dėmesio kaip V.Sarapino sprendimas išdalyti pemijas vyriausybės darbuotojams. Na, bent jau nebuvo pirmųjų puslapių žinia.
Nors tikriausiai turėjo, nes jis atskleidžia valstybės vadovo požiūrį į moralę, etiką ir į vadžios santykį su visuomene. Dekretu, kuriuo V.Sarapinas tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru V.Adamkus tarsi visiems pasakė: tiems, kurie priklauso sistemai, bendra vertybių skalė ir bendri reikalavimai negalioja. Jie gali tyčiotis iš visuomenės, gali spjauti į tai, kas vyksta aplinkui ir už tai vis tiek bus apdovanti. Paties valstybės vadovo.
Sistemos nario juk negalima bausti. Nes jis kažkam reikalingas. Nes jis turi užtarėjų tarp kitų sistemos narių, kuriems tikriausiai yra kažkada kažkuo pasitarnavęs. Be to, kiti sistemos nariai turi jį užstoti, nes jie visi vienas apie kitą labai daug žino. Ir galbūt bijo, kad nuskriaustasis gali pradėti kalbėti.
Panašiai juk buvo ir 1996-aisiais, kai bankrutavo Lietuvos akcinis inovacinis bankas. A.Šleževičius, susigundęs atsiimti indėlį iš griūvančio banko, tiesa, neteko savo posto, bet kartu su juo indėlius atsiėmę jo draugai ir partiečiai rimčiau nenukentėjo. O vienas jų vėliau net tapo ambasadoriumi ir iki šiol sėkmingai ambasadoriauja. Tiesa, prezidentu tada buvo A.Brazauskas.
Praėjo 12 metų ir galima sakyti, kad niekas nesikeičia? Galima teigti, kad V.Adamkus yra toks pats kaip A.Brazauskas, o Lietuvos valstybė nė per žingsnį nepasistūmėjo į priekį kalbant apie politikos moralumą ir etiką?
Lyg ir būtų galima atsakyti teigiamai.
Bet – ačiū naujajam premjerui A.Kubiliui – dar ne.
Nes jis – gal dėl pernelyg ilgo buvimo opozicijoje, kuris tikriausiai neleido visiškai susilieti su sistema – atrodo, dar ne visiškai pamiršo, kas yra moalė, etika ir atsakomybė.
Nors A.Kubiliui ir prireikė šiek tiek laiko, tačiau jam vis dėlto pakako drąsos viešai pasakyti, kad A.Sarapino elgesys buvo nederamas. Iš pradžių tai buvo pasakyta gana aptakiai, visą kaltę už valdininkų siautėjimus perkeliant ant ansktesnės Vyriausybės pečių, tačiau vėliau A.Kubilius pasakė tai, ką ir privalėjo pasakyti:
Tai – svarbus žingsnis. Jis suteikia vilties, kad partija, per Seimo rinkimus gavusi didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, yra kitokia, nei valdžiusios iki šiol. Kad šios partijos lyderis kartas sugeba prisiminti, kas buvo jo paties viešai kalbėta, kas parašyta partijos programoje, už kurią balsavo rinkėjai, kurie tikėjosi ir vis tebelaukia permainų. Ne tik didesnių mokesčių, lengvatų panaikinimo, bet ir kitokio požiūrio.
Suabejodamas V.Sarapino tinkamumu tapti ambasadoriumi A.Kubilius atgaivina viltį. Tačiau kartu jis meta iššūkį sistemai, kurioje dabar ir jis pats ir net jo artimiausi bendražygiai, įskaitant ir jo naująjį užsienio reikalų ministrą V.Ušacką, kurio teikimu V.Sarapinui prezidentas ir suteikė diplomatinį rangą.
Dabar belieka sulaukti, ar A.Kubiliui pavyks. Jei taip, bus galima teigti, kad permainos – tegul ir labai mažos ir labai lėtai – vis dėlto yra įmanomos. Svarbiausia, padaryti pradžią ir kad sistema suprastų, kad nebaudžiamumo era baigėsi
Jei ne, tai bus galima pasiguosti, kad A.Kubilius bent jau pabandė.
Aš, asmeniškai, norėčiau, kad jam pasisektų. Nes tikiu, kad žengus pirmą žingsnį, vėliau bus daug lengviau.
Todėl nuoširdžiai linkiu sėkmės.
(13 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)
Loading...
