Artūras Račas

Naujųjų išvakarėse įprasta trumpam stabtelėti ir pažiūrėjus atgal pabandyti įvertinti, kas įvyko per visus praėjusius metus, kokių permainų tie metai atnešė ir ką tos permainos žada ateityje.

Kai kas, pavyzdžiui, valstybės vadovas, teigia, kad metai buvo tokie blogi, jog juos derėtų išbrauki iš kalendoriaus ir pamiršti. Tačiau Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas šalies vadovui nepritaria ir tvirtina, jog 2005-ieji buvo visai neblogi, o didžiausias laimėjimas buvo tai, kad nesubyrėjo valdančioji dauguma ir jos sudaryta Vyriausybė.

Aš asmeniškai būčiau linkęs pritarti Seimo pirmininkui, nes praėjusieji metai bent jau kalbant apie vidaus politiką, nebuvo jau tokie blogi kaip teigia Valdas Adamkus, o kai kurie įvykiai net leidžia tikėtis teigiamų permainų netolimoje ateityje.

Tačiau pirmiausia, kaip visada, reikėtų pradėti nuo blogų naujienų.

Viena svarbiausių tarp jų tikriausiai yra ta, kad, nepaisant to, jog po 2004 metų rinkimų pasikeitė daugiau nei pusė Seimo narių, per visus 2005 metus Lietuvos politikoje neatsirado nė vieno naujo įsimintino veido, nė vienos naujos asmenybės.

Tiesa, po 2004 metų prezidento rinkimų į populiariausių politikų reitingų pirmąjį dešimtuką įšoko ir vis ten iki šiol išsilaiko socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, tačiau, vargu ar ją iš viso galima vadinti politike, nes jokios įtakos šalyje vykstantiems procesams ji, panašu, neturi.

Nauju veidu politikoje su tam tikromis išlygomis galbūt būtų galima vadinti Darbo partijos pirmininko pavaduotoją Viktorą Muntianą. Iki Seimo rinkimų tik kėdainiečiams pažįstamas politikas gana sėkmingai pritapo didžiojoje politikoje ir nors jis nepatenka į populiariausių politikų dešimtuką, jo įtaka, atrodo, pamažu didėja. Tai liudija ir tas faktas, jog V.Muntianas yra bene vienintelis visoje Darbo partijoje, drįstantis viešai pakritikuoti partijos pirmininką ar suabejoti kai kuriais jo sprendimais.

Tiesa, varžytis įtaka su Viktoru Uspaskichu, pastarojo bendravardis kol kas dar negali ir kaip bebūtų keista, iš dalies dėl to kalti dešinieji ir Valdas Adamkus, po rinkimų užkirtę V.Muntianui kelią į Vyriausybę. Dabar tikriausiai patys dėl to gailisi, nes panašu, jog V.Muntianas būtų labiausiai tinkamas asmuo kompromiso paieškoms, jei V.Uspaskicho įtaka partijoje dėl kokių nors priežasčių susilpnėtų.

Panašus vaidmuo tikriausiai turėjo tekti ir Petrui Auštrevičiui, per prezidento rinkimus niekaip negalėjusiam pasirinkti tarp Darbo partijos ir konservatorių, o galiausiai susidėjusiam su liberalcentristais. Gali būti, kad būtent P.Auštrevičius šios partijos maištininkų planuose turėjo pakeisti susikompromitavusį partijos lyderį Artūrą Zuoką ir suteikti šiai partijai naują kvėpavimą. Tačiau planas nebuvo įgyvendintas, o A.Zuokas pasirodė stipresnis nei daug kas galvojo, o P.Auštrevičius, panašu, pretenduoja, sportininkų terminais kalbant, likti amžinai perspektyviu politiku.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus jaunus ir perspektyviais laikytus politikus – liberalcentristus Gintarą Steponavičių, Eligijų Masiulį ir Raimondą Šukį, socialdemokratą Julių Sabatauską. Beveik visi jie buvo ypač pastebimi per Rolando Pakso apkaltą, tačiau teismams skelbiant buvusį prezidentą išteisinančius sprendimus, jo buvusių kaltintojų populiarumas proporcingai mažėja. Be to, liberalcentristų įvaizdį gadina nesutarimai partijoje, socialdemokratai geru įvaizdžiu pastaruoju metu taip pat pasigirti negali.

Yra, tiesa, Seime partija, kurios reitingai pastaruoju metu nuolat po truputį auga. Tai konservatoriai. Tačiau ir ši partija, net ir pasitraukus iš aktyvios veiklos Vytautui Landsbergiui, taip pat nepasiūlė nė vieno naujo veido. O Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės veidai ir mintys taip iki skausmo pažįstami, kad jais sunku ką nors suvilioti. Tą, beje, patvirtina ir apklausos – viena iš paskutiniųjų rodo, kad daugiausiai konservatorių rėmėjų yra tarp 65-74 metų gyventojų, o tai nieko gera jiems nežada kalbant apie ateitį.

Ir vis dėlto, nepaisant tam tikros stagnacijos partijų viduje, teigiamų poslinkių 2005 metais vis dėlto būta.

Pirmiausiai reikėtų pažymėti, jog šiemet pirmą kartą buvo iš esmės pajudintas pjedestalas, ant kurio pastaruosius 15 metų kaip įbetonuotas stovėjo „nepakeičiamasis“ Algirdas Brazauskas. Jis ten vis dar tebestovi, tačiau viešos diskusijos apie jo žmonos verslą, galimas sąsajas su EBSW koncernu, liudijimai Seimo komisijoje ir prokuratūroje gerokai pakenkė premjero reputacijai ir jo begaliniam pasitikėjimui savimi. Kartu atsirado viltis, kad šio politiko karjera artėja prie pabaigos ir kad kitus Naujuosius Metus jis jau švęs užtarnautoje pensijoje.

Taip pat yra vilties, kad šių metų teismų ir nesutarimų partijoje našta kitais metais pagaliau prispaus A.Zuoką ir vilniečius kitąmet su Naujais sveikins jau kitas Vilniaus meras.

Jie šios viltys pasiteisins, kam apsivers liežuvis teigti, jog 2005-ieji prabėgo veltui?

(Dar neįvertinta)

Loading...