“Vienas per Baltiją”: iššūkis, kurio nebuvo?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad labai gerbiu Vidmantą Urboną. Už ryžtą, už valią, ištvermę bei protu beveik nesuvokiamus fizinius sugebėjimus.
Jo sumanymas perplaukti Baltijos jūrą neabejotinai vertas pagarbos, ypač prisimenant tai, kad vos prieš keletą metų ”geležinis žmogus” buvo per kelis žingsnius nuo mirties.
Tos pagarbos nė kiek nesumažėjo, kai pirmasis bandymas įveikti Baltiją Vidmantui baigėsi nesėkmingai. Nes vien pats bandymas jau buvo iššūkis, apie kurį didžioji dauguma mūsų net nesapnuoja. Ir slapčia tikriausiai pavydi, nors, žinoma, be jokio pykčio.
Tai, beje, įrodė ir liepos 29 dieną, po nesėkmingo pirmojo plaukimo Palangoje surengtos Vidmanto sutiktuvės. Į Vidmantą buvo žiūrima kaip į didvyrį, iš esmės jis toks ir buvo, nepaisant to, kad Baltijos jam nepavyko įveikti.
Bet pagarbos gali susilaukti ir pralaimėjęs – tą juk esame jau patyrę. Pavyzdžiui, per Sidnėjaus olimpines žaidynes, kai Lietuvos krepšinio rinktinė berods dviem taškais pralaimėjo NBA žvaigždžių rinktinei. Ar kas nors tada smerkė mūsų krepšininkus už šį pralaimėjimą? Priešingai – visi buvo pasirengę juos ant rankų nešioti, jie buvo laikomi didvyriais, nes metė iššūkį tiems, kurie iki tol buvo laikomi nenugalimais. Pralaimėjo, bet tas pralaimėjimas buvo vertas tokios pagarbos, kokios nusipelno ne visos pergalės. Gal ta pagarba ir tikėjimas padėjo po ketverių metų, kai Lietuvos rinktinė Atėnuose padarė tai, ko nepavyko Sidnėjuje – ne tik metė iššūkį, bet ir pasiekė pergalę.
V.Urbonas ketverių metų nelaukė. Jis pergalės norėjo greičiau ir antrą kartą į Baltiją įbrido neprabėgus nė mėnesiui po nesėkmės.
Neprabėgo nė dvi paros ir Lietuvą pasiekė džiugi žinia – “geležiniam žmogui” pavyko įveikti Baltiją, jis grįžta namo.
Šiek tiek keista buvo, kad niekas negali su Vidmantu susisiekti, kad jachta, kuria jis plaukia nuolatos yra ne ryšio zonoje, kad jokių antrojo plaukimo detalių nekomentuoja šios akcijos organizatoriai.
Tačiau visas abejones lyg ir išsklaidė antradienį vakare pasirodę pranešimai, kad V.Urbonas jau Lietuvoje ir kad jam pavyko.
“Ultratriatloninkas Vidmantas Urbonas antru bandymu pasiekė tikslą ir perplaukė Baltiją. 145 kilometrus iki Gotlando salos sportininkui šįkart įveikti buvę lengviau – plaukikui pūtė palankus vėjas”, – per “Žinias” paskelbė LNK.
“Planas įvykdytas su kaupu – vietoj planuotų 209 kilometrų nuplaukiau apie 250”, – pareiškė pats Vidmantas interviu vienam interneto portalui.
Tačiau trečiadienį kaip perkūnas iš giedro dangaus – straipsnis “Lietuvos ryte”, kuriame “geležinį žmogų” lydėjusi žurnalistė teigia, jog “dalį distancijos V.Urbonas įveikė ilsėdamasis jachtoje”.
Kokia buvo ta “dalis” sužinoti nepavyko – pati žurnalistė apie tai kalbėti nenorėjo, siūlydama klausti paties V.Urbono, šis trečiadienį rytą buvo nepasiekiamas, o plaukimo organizatorius sakėsi taip pat nieko nežinąs.
Tuo tarpu internete buvo skelbiami skaičiavimai, teigiantys, jog V.Urbonas tiesiog fiziškai negalėjo įveikti kelio iki Gotlando per laiką, kurį jis skyrė plaukimui. Taip pat pasirodė komentarai, atkreipiantys dėmesį į negausioje informacijoje apie antrąjį plaukimą esančius neatitikimus.
Galiausiai pasigirdo kalbos, jog V.Urbonas jachta plaukė ne tik visą naktį iš sekmadienio į pirmadienį, bet ir kelias valandas pirmadienį, o į jūrą vėl įšokęs tik likus porai kilometrų iki Gotlando.
Tačiau patvirtinti ar paneigti tokią informaciją bent jau iki trečiadienio popietės niekas nesiėmė.
Todėl tai, kas iki šiol buvo didvyriškumas ir pagarbos vertas žygis pamažu pradėjo virsti į paprastą apgavystę.
Panašu, kad “geležinis žmogus” ir šį kartą nepasiekė užsibrėžto tikslo ir nenuplaukė planuotų 140 kilometrų iki Gotlando salos. Jei tai tiesa, žinoma, šiek tiek gaila.
Tačiau visiškai suprantama, nes Baltija – tai ne baseinas, o V.Urbonas, nors ir vadinamas “geležiniu” vis dėlto tėra paprastas žmogus, kuriam nuo šalčio stingsta raumenys ir apleidžia jėgos.
Visi tai supranta ir visi būtų supratę, jei nuplaukęs kokius 50-60 kilometrų jis būtų pasakęs: “Viskas, negaliu, Baltija už mane stipresnė”. Visų akyse jis vis tiek būtų likęs didvyriu. Nugalėtu, tačiau nepasidavusiu.
Tačiau šiandien vadinti Vidmantą didvyriu man kažkodėl tai nebesinori, nes man nepatinka būti apgaudinėjamam. Juo labiau, kad kažkur giliai viduje kirba mintis, kad ta apgaulė galėjo būti net iš anksto suplanuota.
Juk LNK, tiek daug dėmesio skyrusi pirmajam iššūkiui, antrąjį iš esmės visiškai ignoravo. Žinojo, kad nepavyks? O gal žinojo, kad žinojo, kad iššūkio nebus?
Beje, pamenate “Di Archy” teatro aktorių Dianos ir Arvydo šiemet birželį pasiektus nekvėpavimo po vandeniu pasaulio rekordus? Jų kažkodėl niekas neužregistravo. O štai vokiečio Tomo Sieto, kuris neseniai nekvėpuodamas po vandeniu išbuvo trumpiau nei “magas” Arvydas, rekordas įtrauktas į Guinesso rekordų knygą.
Keistai gyvename pastaruoju metu. Iššūkių ir rekordų daug, o rekordininkų nėra.
(Dar neįvertinta)
Loading...
