Artūras Račas

Prisipažinkime – šią savaitę daug kam iš mūsų palengvėjo. Ne dėl savęs – dėl Lietuvos, kuri išmintingų politikų ir garbingų bei nepriklausomų teisėjų išvengė eilinio drabstymo purvais, kurį buvo patyrusi prieš porą metų.

Pirmiausia ačiū Seimo komisijai, visapusiškai išnagrinėjusiai KGB rezervo kilmę ir paskirtį. Komisijos dėka šiandien jau visi žinome, kad „SSRS KGB rezervas buvo KGB mobilizacinė dalis, skirta ypatingojo periodo (karo grėsmės, karo pradžios, stichinių nelaimių ir masinių riaušių metu) ir karo atvejams“. Taip pat žinome, kad „SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkai, įtraukiant juos į KGB rezervą, paprastai turėdavo duoti žodinį sutikimą“ (iš eilinių tokio sutikimo nereikalaudavo), ir kad „asmenys sutikdavo būti įrašyti į KGB rezervą dėl įvairių motyvų – dėl karjeros galimybės, siekiant išvengti karinės tarnybos“. Be to, jei tikėsime garbinga komisija, turime patikėti ir tuo, kad „atsisakymas būti įrašytu į KGB rezervą jokių pasekmių nesukeldavo“.

Dauguma mūsų dar prieš komisijai pradedant dirbti žinojo, kad saugumo departamento vadovas Arvydas bei užsienio reikalų ministras Antanas prieš įrašant juos į KGB rezervą buvo karininkai.

Tačiau tik dėka komisijos šiandien jau žinome, kad kalbant apie Arvydą, kuris į KGB rezervą buvo įtrauktas per 1989 Kalėdas, „nepakanka duomenų pateikti išvadą, ar jam apie tai buvo žinoma“. Pats gi jis komisijai teigęs, jog apie tai sužinojo tik 1999 metais, prieš skiriant jį VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju

Galime būti ramūs ir dėl ministro, kuris į rezervą buvo įtrauktas kiek anksčiau – 1981 kovo 31 dieną – ir priešingai nei Arvydas, apie tai žinojo. Komisija išsiaiškino, kad „jokio sutikimo dėl įrašymo į KGB rezervą niekas jo neprašė, tik buvo liepta pasirašyti, kad duomenys anketoje teisingi“. Ministras pasirašė, tačiau „iš SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkų į KGB rezervą buvo perkeltas anksčiau, nei jam buvo apie tai pranešta“.

Nesijaudinti galime ir dėl Alfredo, nors jis nei pakartas, nei paleistas. Komisija „remdamasi turimais dokumentais, neturi galimybės nustatyti, ar Alfredas buvo informuotas apie jo galimą įtraukimą į KGB rezervą ar kokiu kitu būdu apie tai žinojo“, tačiau dėl viso pikto išreiškė nuomonę, kad „yra pagrindas daryti prielaidą“, jog jis tam rezervui priklausė.

Nors pastaroji komisijos nuomonė, primena kitos, prieš dvejus metus dirbusios Seimo komisijos frazeologiją, priešingai nei ana, dabartinė komisija neleido Lietuvai pulti veidu į samanas ir konstatavo:„Yra pagrindas daryti išvadą, kad A. Pociaus ir A. Valionio ėjimas šiuo metu turimų pareigų nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams“.

Ir ačiū jai už tai, nes tai reiškia, kad Lietuvos vardas neskambės per CNN ir BBC ir kad negausime dar vienos progos visam pasauliui pasiguosti, kokia bloga ta mūsų valstybė ir kokie baisūs ją valdantys politikai.

Ką kalbėsime ir kaip guosimės vieni kitiems niekam juk neįdomu, svarbiausia, jog valstybės reputacija išsaugota.

Ir už tai, beje, dėkoti reikia ne tik mūsų parlamentarams, bet ir teisėjams. Pastariesiems gal net labiau, nes jie valstybės veidą šią savaitę gelbėjo net du kartus.

Pirmadienį gelbėtojais tapo Aukščiausiojo Teismo teisėjai, nusprendę, kad Valstybės turto fondas buvo teisus, kai 2003 metais pašalino Danijos įmonę „Trident Marine“ iš bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė“ privatizavimo konkurso.

Kitoks sprendimas iš esmės būtų tapęs katastrofa, nes Vyriausybė, nepaisydama dviejų žemesnė instancijos teismų sprendimų jau buvo nusprendusi nutraukti privatizavimo konkursą, o dalį privatizuojamų akcijų išdalinti gyventojams kaip kompensacijas už nekilnojamąjį turtą.

Sunku net įsivaizduoti, kaip Vyriausybei būtų reikėję suktis, jei Aukščiausiasis Teismas būtų nutaręs, jog „Lietuvos jūrų laivininkystė“ turi būti toliau privatizuojama, tačiau gal net neverta laužyti galvos. Geriau jau pasidžiaugti įžvalgia Vyriausybe, kuri iš anksto nuspėjo, koks bus Aukščiausiojo Teismo sprendimas.

„Vsio zakonno“, kaip sakoma, tik šiek tiek gaila Apeliacinio bei Vilniaus apygardos teismų teisėjų. Juk Aukščiausiojo Teismo sprendimas jiems – kaip smūgis šlapiu skuduru per veidą. Pasirodo, jie nieko neišmano apie privatizavimo konkursus ir priežastis dėl kurių kai kurie dalyviai iš jų gali būti šalinami. Minėtų teismų teisėjų reputacijai tai šioks toks smūgis. Tačiau valstybės reputacija juk svarbesnė.

Be to, bent jau Apeliacinio teismo teisėjai šią savaitę turėjo puikią progą reabilituotis. Ir ja pasinaudojo.

Keturis mėnesius nekaltu dėl valstybės paslapties išdavimo pabuvęs eksprezidentas Rolandas, antradienį vėl tapo kaltu. Tiesa, kažkaip keistai – be bausmės ir be netgi be baudžiamosios atsakomybės – tikriausiai pirmą kartą Lietuvos teismų istorijoje. Teismas tokį keistą sprendimą argumentavo, jog Rolandas nebepavojingas valstybei – nuskambėjo, kaip nepakaltinamas, tačiau nepakaltinamų juk iš viso neteisia.

Bet ne tai svarbiausia – juk Rolandas niekam nebeįdomus. Svarbiausia, jog išsaugota valstybės reputacija, nes ji tikrai būtų nukentėjusi, jei Konstitucinio Teismo kompetencija būtų suabejojęs ir Apeliacinis Teismas.

Dabar gi viskas stojo į savo vietas, gal tik Apygardos teismo vieta šiek tiek neaiški. Kiek per dažnai jis klysta, nesugeba teisingai įvertinti įrodymų visumos ir įsigilinti į nagrinėjamų bylų esmę. Gal tiesiog imti jį ir panaikinti, o visas bylas iš karto duoti nagrinėti Apeliaciniam ir Aukščiausiajam teismams.

O tai ims ir vėl nuspręs, kad valstybė iš tiesų skolinga policininkams dvejus metus nemokėtus atlyginimus. Ir vėl aukštesnės instancijos teismas įsikišti ir valstybės reputaciją gelbėti.

(Dar neįvertinta)

Loading...