Lietuvoje naikinama valdžia

Tai, kas pastaruosius porą metų vyksta Lietuvoje, būtų galima įvardyti kaip totalų valdžios naikinimą. Sakydamas valdžia, turiu galvoje visas tris jos šakas – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia, arba paprasčiau kalbant parlamentas, didžiausią smūgį patyrė prieš porą metų, kai paaiškėjo, jog kai kurie Tautos išrinktieji tarnauja ne visiems savo rinkėjams, o tik tiems, kurie gali už tai atsidėkoti. Kai kurie iš tų išrinktųjų skubiai paliko Seimą, o vėliau net privertė viešai atsiprašyti tuos, kurie suabejojo jų padorumu. Kiti ten iki šiol tebedirba, kartais garsiai kalba apie moralią politiką ir reikalauja atsakomybės už savo poelgius iš kitų, pamiršę, jog pirmiausia reikėtų reikalauti jos iš savęs.

Antroji valdžios šaka – vykdomoji pastaruoju metu taip pat kenčia. Vienas ministras pusę metų įrodinėjo, jog jo diplomas yra tikras, kitam iki šiol tenka aiškintis, už kokius nuopelnus jis gavo KGB kapitono laipsnį. Dar dviems ministrams žiniasklaida kas du-tris mėnesius primena apie jų paliktus ar nesantuokinius vaikus, o viską vainikuoja premjero žmonos biznis. Visai nekaltas, įstatymų neuždraustas, tačiau kaip vis labiau aiškėja, pradėtas su paties prezidento palaiminimu. Prezidento Algirdo Brazausko, kuris tada dabartinęs savo žmoną mylėjo tik iš tolo.

Prisiminus dar ir nuolatinius skandalus, susijusius su Europos Sąjungos paramos skirstymu, neverta stebėtis, kad pasitikėjimas vykdomąją valdžia baigia susilyginti su Seimo reitingais, kuriems pastaruosius keletą metų kristi nebėra kur.

Ir tai, beje natūralu – atsakomybės iš Vyriausybės turėtų reikalauti Seimas, tačiau šios funkcijos jis nevykdo, nes pats jaučiasi niekam neatsakingas

Kalbant apie vykdomąją valdžią, reiktų pasakyti, kad jos autoritetą kurį laiką dar šiek tiek gelbėjo Prezidentas. Jo, kaip politiko, reitingai buvo ir vis dar išlieka vieni aukščiausių, tačiau netesėdamas savo rinkiminio pažado būti arčiau žmonių, gana ilgai gynęs Artūrą Zuoką, o po to dar užstojęs ir premjerą šalies vadovas, atrodo, pamažu iššvaisto turėtą pasitikėjimą ir darosi vis mažiau pastebimas. Kartu vis labiau mažėja ir prezidento kaip institucijos reikšmė ir galia, ir vis rečiau atsiranda norinčių vadinti dabartinį šalies vadovą moraliniu autoritetu.

Trečioji valdžia – teismai – Lietuvoje niekada nebuvo labai populiari ir mylima. Nepaisant to, ši valdžios grandis iki šiol veikė ir jos sprendimai, nors kartais ir kritikuojami vis dėlto dažnai tapdavo atsparos tašku judėti į priekį.

Šiandien situacija iš esmės keičiasi. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo naujas požiūris į kolaboravimo sąvoką, Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimas, išteisinęs buvusį prezidentą Rolandą Paksą dėl kaltinimų valstybės paslapties išdavimu bei Vilniaus Apygardos administracinio teismo sprendimas leisti buvusiam Rolando Pakso rėmėjui nuolat gyventi Lietuvoje sukėlė tikrą sumaištį.

Daugiausiai dėmesio susilaukė Kauno apylinkės teisėjo sprendimas – kai kas teisėjo sprendimą nubausti žurnalistą, pavadinusį buvusį SSKP veikėją kolaborantu, įvertino jį kaip pasikėsinimą į Lietuvos valstybės pamatus bei pasityčiojimą iš istorinių faktų. Su tokiais vertinimais vargu ar galima ginčytis, tačiau, kita vertus, kažkas labai teisingai atkreipė dėmesį, jog tokį sprendimą priėmęs teisėjas pats kažkada buvo Komunistų partijos sekretorius. Tai, matyt, turėjo įtakos jo sprendimui.

Tačiau ne vienas, šiandien besipiktinantis šiuo sprendimu, kažkada taip pat priklausė Komunistų partijai. Dar tai, neatsiskyrusiai nuo SSKP, tačiau taip pat su ja artimai bendradarbiavusiai, vykdžiusiai jos suvažiavimo nutarimus, tai yra, kolaboravusiai. Lygybės ženklo dėti gal ir negalima, tačiau riba labai jau trapi. Nes valdžia ir iki 1990 metų kovo 11-osios Lietuvoje buvo okupacinė. Šia prasme kolaborantu buvo ne tik Kauno teismo sprendimu apgintas Rimvydas Tvarijonas, bet ir, pavyzdžiui, okupuotoje Lietuvoje Komunistų partijai vadovavęs Algirdas Brazauskas.

Kaip ten bebūtų, Kauno apylinkės teismo sprendimas yra tik laikinas dalykas. Drįsčiau lažintis, kad aukštesnės instancijos teisme sprendimas bus kitoks ir žurnalistui neteks mokėti 50 tūkstančių litų baudos.

Daug sudėtingesnė yra situacija, kai kalbama apie Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo buvęs prezidentas Rolandas Paksas išteisintas dėl valstybės paslapties išdavimo. Taip, šis sprendimas nekeičia Konstitucinio Teismo sprendimo ir nepanaikina apkaltos. Jis taip pat nepakeis ir požiūrio Rolandą Paksą bei jo rėmėją Jurijų Borisovą.

Tačiau Aukščiausiasis Teismas, kaip ir generalinė prokuratūra, pernai nusprendusi nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Rolando Pakso kišimosi į privatų verslą leido suabejoti Konstitucinio Teismo kompetencija ir jo apolitiškumu O kai kam – paties Aukščiausiojo Teismo kompetencija ir jo nešališkumu.

Abiem atvejais išvada ta pati – Lietuvoje nebėra teisinės institucijos, turinčios paskutinio sprendimo galią, o tai iš esmės reiškia sumaištį ir nesibaigiančias interpretacijas bei spekuliacijas.

Kam už tai tenka atsakomybė, pasakyti sunku. Bet panašu, kad kaltinti dėl to vien teisėjus būtų neteisinga, ypač prisiminus, kad juos į pareigas skiria politikai ir kad jie dažnai bando nurodyti, kokie turėtų būti vieno ar kito teismo sprendimai.

Šioje vietoje atsakomybės ratas, atrodo, užsidaro.

(6 balsų, vidurkis: 4,33 iš 5)
Loading...
  • WU

    Oho.