Svetimos ausys Seime
Ar sugebėtumėte įžvelgti kokį nors ryšį tarp žemės ūkio ir vaistinių? Tikriausiai sunkiai, nebent prisimintumėme, kad naujai kuriami vaistai iš pradžių būna bandomi su gyvūnais, kartais – galbūt naminiais.
O koks galėtų būti ryšys tarp vaistinių ir tiflopedagogikos (žmonių su regėjimo sutrikimais ugdymo)? Vėl gi – pakankamai tolimas.
Tačiau neskubėkite. Pirmas įspūdis gali būti klaidingas, nes, pavyzdžiui, Lietuvos Seime vaistinių veiklos ypatumus, atrodo geriausiai išmano būtent žemės ūkio specialistai.
Pavyzdžiui, Vabalninko aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje zootechniką studijavęs, o vėliau aukštojo partinio mokslo ragavęs Jonas Juozapaitis bei Lietuvos žemės ūkio akademijoje ekonomisto-organizatoriaus specialybę įgijęs bei Šiaulių pedagoginiame institute tiflopedagogo diplomą gavęs Edvardas Žakaris.
Šie du socialdemokratai šią savaitę pateikė pataisas Farmacijos įstatymo projektui, kuriose siūlo vaistinės ar jos filialo steigimo licenciją ateityje išduoti atsižvelgiant į savivaldybės, kurioje norima steigti naują vaistinę, gyventojų skaičių: vienai vaistinei ar jos filialui, socialdemokratų nuomone, turi tekti ne mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų.
Nesiimu spręsti, ar vaistinių Lietuvoje jau iš tiesų yra tiek daug, kad reikėtų pradėti riboti jų steigimąsi ir tikrai nežinau kiek – 3 ar 10 tūkstančių žmonių turėtų aptarnauti vieną vaistinė. Man atrodo, kad šiuos dalykus geriausiai išsprendžia konkurencija – juk dešimt mažame miestelyje esančių vaistinių niekada nebus pelningos ir silpniausioms jų anksčiau ar vėliau teks užsidaryti. Tačiau toks likimas nebūtinai ištiks vaistinę, kuri į tą mažą miestelį ateis paskutinė – pasiūliusi geriausias kainas ir geriausią aptarnavimą, būtent ji gali sulaukti didžiausio populiarumo ir nukonkuruoti kitas anksčiau čia įsikūrusias vaistines.
Žemės ūkį studijavę socialdemokratai, atrodo, yra įsitikinę, jog taip negali būti. Kodėl – galima tik spėlioti: arba jie žino kokią nors paslaptį, arba už jų teikiamų pasiūlymų kyšo kažkieno ausys. Pavyzdžiui, vaistines mažuose miesteliuose turinčių ir visai konkurencijos nenorinčių verslininkų.
Dar didesnės ir dar daugiau ausų kyšo iš už Azartinių lošimų įstatymo pataisų ir siūlymų taisyti tas pataisas.
Kaip ir vaistinių atveju, kiek sunkoka rasti racionalų paaiškinimą, kodėl Darbo partijos narys Jonas Lionginas staiga nusprendė, kad 15 tūkstančių gyventojų pakanka vieno lažybų punkto? Gal todėl, kad pritarus tokiai nuostatai, į Lietuvos lažybų rinką vargu ar begalėtų ateiti nauji žaidėjai?
O gal pakaktų ir vieno punkto 25 tūkstančių gyventojų – tada jų iš viso nebebūtų galima steigti ir problema būtų išspręsta?
Dar keisčiau atrodo J.Liongino siūlymas lažybas internetu leisto organizuoti tik toms bendrovėms, kurios turi 50 lažybų punktų (tokių Lietuvoje, iš trijų šiuo metu veikiančių, beje, yra tik viena). Skamba taip pat, kaip siūlymas uždrausti pardavinėti internetu knygas bendrovėms, kurios neturi bent 20 knygynų.
Ausys šmėžuoja ir už pasiūlymo panaikinti draudimą steigti lošimo namus sanatorijose. Nori nenori, kažkodėl pradedi galvoti apie Bronislovą Lubį, kuris neseniai įsigijo sanatoriją „Lietuva“ Druskininkuose ir kuriam priklauso du kazino Vilniuje ir Palangoje.
Įdomus pasažas J.Liongino parengtame įstatyme ir dėl parduotuvių – ankstesnis įstatymas organizuoti lošimus jose draudė, o štai dabar siūloma leisti jose organizuoti lošimus automatais, lažybų ir totalizatorių punktus, jei jie yra atskirtose patalpose. Tiems, kam įdomu, iš karto pasakysiu, kad “Akropolyje” neseniai atsidariusiam kazino šios pataisos neturės jokios įtakos, nes šis kazino veikia ne parduotuvėje, o štai Panevėžio “Babilone” nauja įstatymo redakcija galbūt ir leis pastatyti keletą lošimo automatų.
Visai įmanoma, kad J.Lionginas visas šias pataisas pats sugalvojo – jis juk ekonomistas ir net buvęs finansų ministras. Gali būti, jog jis net yra apskaičiavęs, kad pataisius įstatymą, išaugs biudžeto pajamos.
Tiesa, tada šiek tiek sunku suprasti, kodėl iki šiol daugiausiai profsąjungų reikalais besirūpinęs J.Liongino partneris valdančiojoje koalicijoje, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas su daugeliu J.Liongino siūlymų nesutinka.
Jis, įsivaizduokite, net teigia, kad J.Liongino siūlomi apribojimai – paskata reikštis korupcijai.
Kuris iš jų teisus, spręskite patys.
O aš, prisipažinsiu, kažkodėl prisiminiau praėjusių metų vasarą, kai Lietuvos laikraščiai spausdino A.Vidžiūno, V.Andriukaičio, V.Kvietkausko, E.Masiulio bei kitų parlamentarų telefoninių pokalbių išklotines. Pamenate pažadus „peržaisti situaciją“, „pasišnekėti su mūsiškiais dėl balsavimo“, garantijas „duoti kiek trūks“ bei užuominas apie „mūsų fondus visokiausius“, „biški tiesioginės paramos“ ar tiesiog „finansinius reikalus“?
Panašu, kad Seimo nariai keičiasi, o tradicijos išlieka.
(Dar neįvertinta)
Loading...
