Studentas nori paslaugos. O man norisi jį pasiųsti… (kartojama)
Nusprendžiau, kad jei negirdi, reikia bandyti dar kartą…
Tai – 2009 metų gegužės 6 dienos įrašas. Pakeista tik jame esanti citata.
*******************************************************************************************************
Žinot, šiandien mane šiek tiek sunervino…
Gavau laišką, kuriame magistrinį darbą rašanti studentė prašo manęs paslaugos. Tokios visai menkos (kalba netaisyta):
Suprantu, jog siuo metu del nesibaigiancio konflikto esate labai uzsieme, bet galbut rastumete laiko atsakyti i keleta klausimu? Butu labai saunu savo darbe panaudoti jusu mintis, tai padetu geriau suprasti ir analizuoti. Tiesiog parasykite savo nuomone, jei kuris klausimas jums nepatinka, tiesiog neatsakykite. Jusu atsakymai bus panaudoti tik mano bakalauriniam darbe, jie tikrai nebus perduoti jokiom ziniasklaidos priemonems ar panasiai. Buciau labai jums dekinga nors uz trumpucius komentarus.
ACIU JUMS LABAI IS ANKSTO, ATSAKYMU LAUKSIU IKI PIRMADIENIO VAKARO, geguzes 24d.tikiuosi, labai nesutrukdysiu jusu brangaus laiko(iš viso 9 klausimai, kuriuose prašoma apibūdinti situacija, paaiškinti priežastis, teisinius aspektus, institucijų vaidmenį ir pan viename konflikte)
Šiaip jau dažniausiai niekada neatsisakau padėti studentams. Net ir šiandien su vienu iš jų, atvykusiu iš VDU, praleidau daugiau nei valandą laiko atsakinėdamas į klausimus.
Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebiu tendenciją, kurią labai gerai apibūdina aukščiau pateikto laiško ištrauka: nemažai studentų kažkodėl tai galvoja, kad padėti jiems yra pareiga ar net savotiška garbė. Ir kad tik mulkis arba koks nors pasipūtėlis ir neišmanėlis gali tos garbės atsisakyti.
Kaip nors kitaip įvertinti jau ne pirmą kartą paštu atsiunčiamus klausimus ( jų šį kartą gavau 10 ir atsakymams nepakanka pasakyti “taip” arba “ne”) ir dar nurodytą terminą, iki kurio aš turėčiau pateikti atsakymus.
Suprantu, kad esu tik mažos naujienų agentūros direktorius ir vienas iš šimto politikos komentatorių… Ir mano laikas, žinoma, nėra vertas tiek, kiek magistrinį darbą rašančio studento.
Bet juk ir studentas turėtų suprasti, kad jis yra tik vienas iš keliolikos tūkstančių studentų…
Ar aš jau kažko nebesuprantu? Nes man atrodo, kad neturiu įsipareigojimo už kažką dirbti…
Tiesa, vis dar pasitaiko ir kitokių studentų: tų, kurie nori ateiti, įsirašo pokalbį (prieš tai atsiklausę, ar galima įrašinėti) ir dar po to atsiunčia galutinį rezultatą (smalsu juk).
Tačiau įspūdis toks, kad tokių pastaruoju metu mažėja.
Gal čia nemokamo mokslo ir 13 universitetų pasekmė?…
P.S. Nepaisant to, ką parašiau, į pateiktus klausimus vis tiek esu pasirengęs atsakyti, jei studentė ras laiko ateiti…:)
(11 balsų, vidurkis: 2,82 iš 5)
Loading...
