Artūras Račas

Pastaruoju metu visą laiką atsidurdavau mažumoje: per referendumą dėl Lietuvos narystės abejojau, ar kilniam tikslui pasiekti leistinos visos priemonės ir dėl to teismo buvau pripažintas kaltu, nors Vyriausioji rinkimų komisija vėliau pripažino, kad mano abejonės buvo pagrįstos.

Per Rolando Pakso apkaltos procesą abejojau, ar Valstybės saugumo departamento paskirtis yra dergti savo valstybę vardan vienos politinės grupės interesų ir likau nesuprastas, nors vėliau paaiškėjo, kad skambioji saugumo pažyma dėl grėsmių nacionaliniam saugumui tebuvo niekuo nepagrįstų Mečio fantazijų vaisius.

Per prezidento rinkimus balsavau už kandidatą, kuris nebuvo išrinktas, tas pats atsitiko ir per Seimo rinkimus, nes partija už kurią balsavau, šiandien nepriklauso valdančiajai koalicijai.

Būdavo šiek tiek liūdna, tačiau suprasdavau, kad tokia yra demokratijos esmė – viską sprendžia dauguma, nesvarbu, kokio dydžio ji bebūtų.

Nepaisant to, visada didžiavausi esąs lietuvis ir Lietuvos pilietis – net tada, kai antrą kartą prezidentu rinkome lietuviškai sunkiai kalbantį asmenį, sostinės mero pareigas patikėjome oranžinę spalvą ir greituosius tramvajus mėgstančiam, tačiau gatves žiemą remontuojančiam žmogui ar kelintą kartą paskyrėme premjeru stabą, stebuklingu būdu dešimtmečiais pergyvenusį savo epochą.

Pasirodo, bent kartą esu daugumoje – tokių kaip aš, jei tikėti viešosios nuomonės tyrimo bendrovės RAIT atlikta apklausa, Lietuvoje yra dauguma: 56,4 proc., šalies gyventojų labai didžiuojasi Lietuvos pilietybe, o dar 27,6 proc. teigė ja greičiau besididžiuojantys nei ne.

Prisiminus, praėjusių metų kovas tarp elito ir runkelių, tokie apklausos rezultatai šiek tiek stebina, tačiau kartu ir džiugina. Jie iš esmės rodo lietuvių tautos atsparumą – atsilaikė prieš sovietinę valdžią, atlaikys ir savosios pastangas išmušti tikėjimą iš po kojų. Kartu apklausos rezultatai lyg ir perša mintį, kad lietuviai netapatina valdžios su valstybe ir yra pakankamai atsparūs valdžios pastaruoju metu skiepytam nepilnavertiškumo kompleksui.

Kita vertus, džiaugsmas, jog priklausau daugumai vis dėlto nėra pilnavertis, nes ta pati apklausa rodo, jog 6 proc. mano bendrapiliečių Lietuvos pilietybė visiškai nekelia pasididžiavimo, o dar 9,5 proc. ja greičiau nesididžiuoja nei didžiuojasi.

Nors tokių mažuma, jų vis dėlto yra pakankamai daug – apytiksliais mano skaičiavimais, apie 580 tūkstančių – maždaug tiek pat, kiek balsavo už Socialdemokratų ir Socialliberalų koaliciją ir Darbo partiją kartu sudėjus. Turint galvoje, kad šios partijos pretenduoja valdyti Lietuvą ateinančius ketverius metus, tenka pripažinti, kad tie, kuriems Lietuvos pilietybė nekelia jokio pasididžiavimo yra galinga jėga.

Todėl pasidarė smalsu, kas gi galėtų sudaryti šią jėgą. Prisiminus kai kurių kolegų pamąstymus apie penktąją koloną, pirmiausia kilo mintis, jog tai – visi nelietuviai, kurių Lietuvoje yra apie 17 procentų, tai yra, beveik tiek pat, kiek tų, kurie Lietuvos pilietybę, atrodo, yra pasirengę išleisti į kitą.

Tačiau šią versiją teko atmesti, prisiminus Seimo rinkimų rezultatus – nacionalinės partijos juose surinko gerokai mažiau balsų, net jei prie jų priskaičiuotume daugiausiai jų gavusią šiek tiek sulietuvėjusio ruso vadovaujamą partiją. O juk nepatenkinti Lietuva kitataučiai vargu ar balsuotų už tą nepasitenkinimą sukeliančius lietuvius.

Ieškojau toliau ir bevartydamas statistikos biuletenius užtikau skaičių, kuris beveik identiškai sutampa su RAIT apklausos duomenimis: 15,9 proc. – pasirodo tiek, paskutiniais duomenimis, Lietuvoje yra žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos.

Galiu, žinoma, klysti, tačiau, kas galėtų paneigti, kad žmonės, kuriems vienintelis rūpestis yra, kaip išgyventi, nejaučia pagarbos valstybei, kuri beveik nė piršto nepajudina, kad padėtis iš esmės pasikeistų.

O padėtis beveik nepasikeitė, bent jau per pastaruosius ketverius metus, nes 2000 metais žemiau skurdo ribos gyveno 16 proc. mano bendrapiliečių. Šiek tiek keista, nes Lietuva, kaip žinome, šiandien yra Baltijos tigras ir jos bendrasis vidaus produktas didėja sparčiausiai visoje Europoje. Dar keisčiau, kai statistikos metraščiuose paskaitai, kad kiek anksčiau, kai ekonomika neaugo taip sparčiai tai yra 1996-2000 metais, skurde gyvenančių Lietuvos piliečių sumažėjo 2 procentiniais punktais. O juk tada valdžioje buvo dešinieji, o ne socialdemokratai, kuriems paties Aukščiausiojo pavesta rūpintis varguoliais, o ne turtuoliais.

Tačiau gali būti, kad aš klystu. Galbūt ne skurde gyvenantiems Lietuvos pilietybė nekelia pasididžiavimo. Juk ir vargšas žmogus gali būti laimingas.

Gal savo padėtimi Lietuvos valstybėje nepatenkinti, tie, kurie stengiasi, tačiau jaučiasi neįvertinti – pavyzdžiui tie, kurių darbo valandos kaina yra mažiausia. Tai yra, besidarbuojantys sveikatos apsaugos ir švietimo srityse, nes darbo valanda Lietuvoje vertinama maždaug 40 proc. mažiau nei dirbančiųjų valstybės valdymo ar elektros ir vandens tiekimo srityse. Kaip nebūtų keista, bet prie šių dviejų kategorijų pridėjus dirbančius žemės ūkyje, vėl gautume magišką maždaug 550 tūkstančių skaičių arba tuos pačius 15,5 proc. Lietuvos gyventojų (nuo 16 iki 74 metų).

Lyg ir būtų apie ką pamąstyti, juo labiau laikas labai tinkamas, nes kaip tik sprendžiama, kas dirbs naujojoje Vyriausybėje, kokia bus jos programa ateinantiems ketveriems metams ir ar jos įgyvendinimas bent vienu nuošimčiu sumažins skurstančių ir nepatenkintų savo valstybe skaičių.

Tačiau socialdemokratų finansų ministrui varguoliai, panašu nerūpi. Dar nepaskirtas jis jau garantuoja: pelno mokestis nebus mažinamas. Kartu perspėja, jog jau greitai tikriausiai teks mokėti nekilnojamojo turto mokestį, antraip nebus iš ko sumažinti pajamų mokesčio.

Valstybinis požiūris į problemą ir labai socialiai orientuotas. Ir taip dar ketverius metus.

Įdomu, ar vis dar būčiau daugumoje, jei RAIT surengtų tokią pačią apklausą tiems ketveriems metams pasibaigus?

(Dar neįvertinta)

Loading...