Sąvartyno prezidentui dar gali prireikti

Viskas, atrodo, pamažu stoja į savo vietas. Valdas Adamkus, per rinkimų kampaniją priverstas nukrypti į jam svetimus socialinių problemų dirvonus, prisiminė savo ištakas ir sutelkė visą savo energiją sąvartynų problemoms.

Pirmiausia, erelio žvilgsniu nuo Kernavės kalvų pažvelgęs Kazokiškių link, Prezidentas nusprendė „stabdyti pajudėjusį traukinį“, nes tai nebe „mūsų uždaro kiemo, o pasaulinis reikalas“.

Ir išdidžiai, kaip dera turtingos ir klestinčios valstybės vadovui, pridūrė: „Argumentas, kad vienas milijonas yra investuotas, nėra argumentas. Reikėjo pagalvoti prieš išleidžiant tuos pinigus“.

Galima suprasti prezidento entuziazmą. Kaip sako kaimynai rytuose: „Lomat – ne stroit“ – kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų: Kazokiškių sąvartyną griauti lengviau nei per rinkimus pažadėtą plytų fabrikėlį Didžiasalyje statyti.

Tačiau šiek tiek keista, kad valstybės vadovas, kuriam aplinkosauga visada buvo didžiausias prioritetas, savo dėmesį į Kazokiškes nukreipė tik dabar. Juk Kazokiškių sąvartyno projekto svarstymas prasidėjo dar 2001 metų pabaigoje, o galutinai jam buvo pritarta 2002-ųjų birželį, tai yra, V.Adamkaus pirmosios kadencijos laikotarpiu.

Jei tikėti Aplinkos ministerijos oficialiais dokumentais, tai sprendimui sąvartyną įrengti Kazokiškėse pritarė ir Elektrėnų savivaldybės meras, ir Vilniaus apskrities administracija, ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras, ir net Kazokiškių seniūnijos visuomenė.

Taip pat verta priminti, kad reali alternatyva Kazokiškėms tuomet buvo Lauryniškės, esančios Širvintų rajone. Remiantis tais pačiais dokumentais, Širvintų rajono savivaldybė taip pat buvo nieko prieš sąvartyno įrengimą jos teritorijoje, tačiau dalis Širvintų rajono visuomenės tam prieštaravo.

Projekto rengimą visą laiką atidžiai prižiūrėjo Aplinkos ministerija, kuriai ir tada, ir dabar vadovauja paties V.Adamkaus ministru paskirtas A.Kundrotas. Tas pats, kurį V.Adamkus yra pavadinęs „kvalifikuotu ir pasaulyje pripažintu aplinkosaugos specialistu“.

Taip pat keista, kad valstybės vadovas nežino, kad užsimojęs sustabdyti jau pajudėjusį traukinį, jis rizikuoja ne milijonu, o maždaug 30 kartų didesne suma. Juk kaip užkietėjęs aplinkosaugininkas jis turėtų būti susipažinęs su Lietuvos ir Europos Komisijos per jo pirmąją kadenciją pasirašytu finansiniu memorandumu, kuriuo Europos Komisija, skyrė Kazokiškių sąvartyno projekto įgyvendinimui 10,5 mln. eurų paramą.

Valstybės vadovui, kuris taip rūpinasi Lietuvos paveldo išsaugojimu, taip pat turėtų būti žinoma, jog Lietuva minėtame memorandume įsipareigojo sąvartyno statybas pradėti ne vėliau kaip po dvejų metų, tai yra, šią vasarą. Šio įsipareigojimo neįvykdžius, 10,5 mln. eurų gali taip ir likti popieriuje. Turtingai Lietuvos valstybei, tai, žinoma, taip pat ne problema, tačiau už tokią sumą, žiūrėk, ir plytų fabrikėlis Didžiasalyje galėtų atsirasti.

Tačiau gamyba valstybės vadovui, nūnai atrodo, nerūpi. Jo prioritetas šiandien – atliekų utilizavimas. Ne tik buitinių, kurių kalnas gali užstoti Kernavės piliakalnius ir slėnius, bet ir politinių, teršiančių Lietuvą gerokai daugiau nei penkios Kazokiškės.

Panašu, kad prezidentas, pamiršęs kuo baigėsi jo „naujosios politikos“ iniciatyva, šiandien vėl bando imtis iniciatyvos, tiesa, šį kartą savo autoritetą naudodamas „senosios politikos“ blokui sulipdyti.

Sutapimas ar ne, tačiau būtent po šį pirmadienį įvykusio prezidento susitikimo A.Brazausku, A.Paulausku, A.Kubiliumi ir G. Steponavičiumi, pasirodė žinių apie socialdemokratų koaliciją su socialliberalais bei konservatorių bendradarbiavimą su liberalcentristais.

Panašu, kad būtent šioms, tradicinėmis vadinamoms, tačiau šiandien ant politinio sąvartyno ribos atsidūrusioms partijoms, V.Adamkus pažadėjo savo visokeriopą paramą po Seimo rinkimų. Kaip kad žadėjo A.Paulauskui ir R.Paksui prieš 2000 metų Seimo rinkimus.

Tada buvo bijomasi A.Brazausko, dabar gi socialdemokratų lyderis V.Adamkui tikriausiai atrodo vienintelis išsigelbėjimas nuo V.Uspaskicho ir K.Prunskienės.

Šiek tiek liūdna, kad visiems vienodai teisingu prisiekęs būti valstybės vadovas savo energija skiria nuvažiuojančio traukinio stabdymui ir pasirengęs gulti ant bėgių, siekdamas išsaugoti praeitį.

Kartu tenka tik apgailestauti, kad prezidentas nesugebėjo įtikinti socialdemokratų, socialliberalų, konservatorių ir liberalcentristų sudaryti vieno bendro bloko. Būtų dar labiau padėjęs rinkėjams – sąrašas rinkimų biuletenyje būtų trumpesnis, o skirtumo tarp prezidento proteguojamų „tradicinių“ partijų iš esmės juk nėra.

Tiesa, šiek tiek gaila A.Paulausko – galėjo tapti politiku, o dabar, geriausiu atveju, taps darbiniu arkliu, bandančiu ant savo kupros įtempti į Seimą kelis ar kelioliką socialdemokratų. Kartu prisiimdamas atsakomybę už jų darbus ir neįgyvendintus pažadus.

Beje, gali atsitikti ir taip, kad sąvartyno principu sudaromas kairiųjų ir dešiniųjų blokas neduos laukiamo efekto: A.Brazausko rinkėjai gali nenorėti balsuoti už A.Paulauską, o pastarojo rėmėjams nepriimtinas gali pasirodyti A.Brazauskas. Tas pats gali nutikti ir su A.Kubiliaus bei A.Zuoko šalininkais: vieni gali prisiminti prezidento rinkimus, o kiti – Artūro žygį į Lenkiją.

Ką tada darys V.Adamkus, jei Kazokiškių sąvartyno statyba iš tikrųjų bus sustabdyta?

(2 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)
Loading...
  • Nejaugi prezidentas nesupranta, kad mes nors ir iš savo klaidų betvistik pamokyti?