Artūras Račas

Manęs čia neseniai per vieną interviu paklausė, kokios mano pareigos. Tai sakiau – jokios, rašykite tiesiog žurnalistas arba tinklaraštininkas.

Nežinau, kaip parašys, bet, manau, kad žurnalistikoje vis dar šiek tiek nusimanau. Ir todėl kai šiandien skaitau Monikos Garbačiauskaitės vadovaujamus delfius, mane tiesiog pykina. Nes ten ne žurnalistika, o grybauskaitinė – garbačiauskaitinė propagandinė prostitucija (taip, taip, Žurnalistų etikos inspektorė kažkada nusprendė, kad A.Matonis neparsidavinėjo už ordinus ir nėra prostitutas, tačiau aš laikausi kitos nuomonės, nes prostitucija reiškia ne tik kūno, bet ir kitų ne materialių daiktų pardavinėjimą. Galima pardavinėti, principus, vertybes ar paprasčiausiai  darbo taisykles. Ir nebūtinai už pinigus. Galima už ordiną, nuotrauką ar vardan reklamos).

Aš čia kalbu apie referendumą Kryme ir tai, kaip delfiai jį aprašo. Aprašo ne taip, kaip reikalauja žurnalistinio darbo taisyklės, o taip, kaip daro propagandiniai prostitutai (kurių vardų čia nebeminėsiu, nes jau anksčiau esu paminėjęs).

Štai viena delfių antraštė: Tai bent aktyvumas: skelbiama, kad referendume balsavo daugiau nei 70 proc. Krymo rinkėjų.

Tūlas delfių skaitytojas putliomis lūpytėmis ir skusta galva, segintis neužmirštuolę ir mėlynai geltoną kaspinėlį iš šios antraštės turėtų iš karto suvokti, kad šiaip jau tokio aktyvumo nebūna, Nes delfiai juk sako „tai bent aktyvumas“.

Bet delfių skaitytojas juk nežino, kokia yra Krymo gyventojų sudėtis ir kokia kalba ten žmonės kalba.

Delfių skaitytojai putliomis lūpytėmis ir tuščiomis smegenimis juk nežino, kad kartais žmonės gali balsuoti taip, kaip jie galvoja, nors iš šono žiūrint tai atrodo nelabai gražiai.

Pagaliau delfių skaitytojai nežino, kad didelis aktyvumas per referendumus ar rinkimus gali būti ne vien Kazachstane ar Uzbekistane, kur balsavimas dažnai klastojamas, bet ir Baltarusijoje, kur žmonės tiki, kad A.Lukašenka yra labai geras prezidentas.

Arba Lietuvoje, kur žmonės tiki laisve ir teise gyventi savo valstybėje.

Delfių skaitytojai putliomis lūpytėmis ir R.Rastauskienės smegenimis tikriausiai nesupranta, kodėl aš lyginu Krymą, Baltarusiją ir Lietuvą. Bet bala jų nematė, juk rašau tai ne jiems.

O tiems, kurių lūpytės ne putlios ir smegenys ne tokios, kaip R.Rastauskienės ar M.Adomėno, pasakysiu: žmonės yra keisti sutvėrimai ir jie dažnai elgiasi pagal savo įsitikinimus. Kai kurie, pavyzdžiui, negeria alkoholio (nes jiems neleidža įsitikinimai), kai kurie gyvena su keliomis žmonomis (nes tai leidžia įsitikinimai), dar kiti, atėję į kapines paminėti mirusiųjų, geria ten degtinę, o treti, minėdami tuos pačius mirusiuosius, keturias valndas gieda nedarniu choru. Kai kur moterys vaikšto prisdengusios veidus ir maudosi su rūbais, o kai kur jos paplūdimiuose vaikšto be liemenėlių. Vyrai gi kai kur atsistoja, kai moterys ateina prie stalo ir atidaro joms duris, o kai kur vaikšto priekyje ir duoda moteriai nešti pintinę su pirkiniais. O dar yra vyrų, kuriems iš viso nereikia moterų, nes jiems geriau su vyrais. Ir moterų yra tokių, kurioms vyrų nereikia, nes joms iš jų jokios naudos, nes jos pačios prezidentės.

Žodžiu, žmonės yra keisti padarai.Ta prasme, tie, kurie mąsto ir turi kokius nors įsitikinimus. Ir būtent todėl tie keisti padarai dažnai vieni kitų nesupranta. Dažniausia, žinoma nesupranta tie padarai, kurių putlios lūpytės ir skustos galvos, nes jiems atrodo, kad visi turi būti tokie patys kaip jie. Tai yra, buki, siaurapročiai ir pasaulį matantys kaip triušiai garde, kur gražiausias vaizdas – dubenėlis su morkyte.

Bet laimei ne visi mes triušiai, graužiantys morką už ordiną. Ir štai tiems turėtų būti suprantama, kas yra įsitikinimai (tegul jie ir nepriimtini ir iš šalies atrodo kvaili) ir kodėl žmonės elgiasi jais vadovaudamiesi. Tie, kurie ne triušiai ir kurių ne putlios lupytės, skaitydami delfių „žurnalistiką“ ir ieškodami atsakymo, kodėl Krymo referendume buvo toks didelis aktyvumas ir kodėl tiek daug žmonių balsavo „taip“, turėtų pažvelgti į savo istoriją ir prisiminti 1991 metų vasario 9 dieną.

Tada aktyvumas siekė apie 85 proc., o „taip“ balsavo daugiau nei 90 procentų.

Monikos Garbačiauskaitė tada dar tikriausiai nešiojo sauskelnes, delfių, laimei, tada dar irgi nebuvo. Tačiau buvo žurnalistai, dirbantys pagal principus, vertybes ir taisykles, o ne už morkas ar ordinus. Ir nė vienas jų, skelbdamas žinias apie plebiscitą, antraštėje nerašė „tai bent“.

Tai va todėl mane ir pykina nuo M.Garbačiauskaitės ir delfių.

Aleliuja.

(32 balsų, vidurkis: 4,63 iš 5)

Loading...