Prezidento prioritetai: kunigas svarbiau nei aktorius
Pamenate gruodžio mėnesį kilusį skandalą kai kultūros ministras Jonas Jučas, prisimindamas senus laikus nusprendė “padžiazuoti” ir pasiuntė nepatenkintus savo gyvenimu Lietuvos aktorius skinti pomidorų į užsienį.
Ministras tada teisinosi, jog jis kalbėjo ne viešai, kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto ir kad iš esmės jis aktorius myli.
Tačiau aktorių tai nenuramino – jie net siūlė svarstyti, ar taip kalbantis ministras gali toliau eiti užimamas pareigas.
Be to, aktoriai rinko parašus po atviru laišku, kurį ketino įteikti šalies Prezidentui Valdui Adamkui ir premjerui Gedminui Kirkilui.
Neradau, pranešimų, ar tas laiškas pasiekė adresatus, tačiau esu įsitikinęs, kad net jei jis vis dėlto buvo įteiktas, reakcijos jokios nebūtų.
Nes, panašu, kad kultūra šalies valdžiai mažai rūpi. Įskaitant ir pačią aukščiausią valdžią – tai yra, prezidentą.
Pastarasis, nors ir gulėdamas pliaže Meksikoje šią savaitę labai aiškiai išryškino prioritetus: pasveikino su garbingu jubiliejumi Vilniaus arkivyksupą metropolitą Audrį Juozą Bačkį, tačiau, atrodo, pamiršo pagerbti tokį pat garbingą – 70 metų – jubiliejų dieną anksčiau minėjusį “kultiniu” vadinamą Lietuvos aktorių Regimantą Adomaitį.
Niekas gal būtų to ir nepastebėję – kultūrininkus Lietuvos politikai dažniausiai prisimena tik prieš rinkimus ar per liepos 6 dienos minėjimą Prezidentūros kieme.
Tačiau atkreipti dėmesį į V.Adamkaus pasirinkimą ir susigėsti dėl jo privertė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Jūs priklausote ryškiausių kinematografijos „žvaigždžių“plejadai, kurių populiarumas neturi ribų”, – sveikinimo telegramoje R.Adomaičiui parašė Rusijos prezidentas.
Apie šią telegramą visam pasauliui pranešė Rusijos naujienų agentūra “Interfax” – viešųjų ryšių požiūriu, puikus veiksmas, turintis paliudyti V.Putino pagarbą kultūrai, net jei ji susijusi su ne pačia mėgstamiausia Rusijoje valstybe. Taip sakant, įrodymas, jog kultūrai (ir V.Putinui) sienos nesvarbios.
V.Adamkui to parodyti nepavyko. Žinoma, šalies vadovą galima suprasti – Meksika toli, R.Adomaičio į poilsio namelį prie jūrtos negali pakviesti, be to, atsipalaidavus nuo svarbų valstybės darbų, kai ką galima ir pamiršti.
Taip pat eilinį kartą galima visą kaltę suversti patarėjams – aplinkai, kitaip sakant. Juk tai jie turėtų prezidentui priminti, ką ir kada reikėtų pasveikinti net esant toli nuo Lietuvos. Juk ir A.J.Bačkį prezidentas sveikino telefonu.
Gali būti ir taip, kad prezidentas vis dėlto pasveikino R.Adomaitį ir išsakė jam net daugiau komplimentų nei V.Putinas, tik prezidentūra pamiršo apie tai paskelbti. Jei taip – kalta vėl būtų tik aplinka ir diskuoti būtų galima tik apie prezidentūros klerkų, o ne paties šalies vadovo požiūrį į kultūrą.
Tačiau kažkodėl tai atrodo, kad šį kartą rinkosi prezidentas. Tokia nuomonė peršasi susipažinus su V.Adamkaus apdovanojimų politika.
Galiu suklysti, bet, atrodo, nė vienas aktorius nėra gavęs iš dabartinio prezidento rankų aukščiausio paprastiems piliečiams skiriamo apdovanojimo – turiu galvoje Vytauto Didžiojo Ordino Didijį kryžių.
Tarp apdovanotųjų šiuo ordinu (jų iš viso yra 5) – du bažnyčios atstovai, nė vieno aktoriaus ir Justinas Marcinkevčius.
Kiek žemesnio pagal svarbą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiojo kryžiaus iš V.Adamkaus rankų negavo niekas.
Dar kiek žemesniu pagal rangą – ordino už nuopelnus Lietuvai Didžiuoju kryžiumi – Adamkus aktorių taip pat nepagerbė, tačiau kultūros atstovų ten jau galime rasti: Eimuntas Nekrošius, Sigitas Geda, Virgilijus Noreika Bei Bronislavas Kutavičius. Žinomos pavardės ar ne? Galima drąsiai statyti į vieną gretą su Ramūnu Šiškausku, Arvydu Macijausku ar Sauliumui Štombergu, kuriuos V.Adamkus taip pat pagerbė minėtais apdovanojimais.
Panašias tendencijas galima įžvelgti ir vartant V.Adamkaus apdovanotųjų žemesniais pagal svarbą valstybės apdovanojimais – daug politikų, daug užsienio valstybės piliečių, daug sportininkų, beveik visada yra kunigų. Kultūros veikėjų – gerokai mažiau, apdovanojimai jiems – žemesnio laipsnio.
Tiesa, V.Adamkus yra apdovanojęs ir aktorių, pavyzdžiui, Juozą Budraitį, kai šis dirbo kultūros ataše Rusijoje. Ordino Už nuopelnus Lietuvai komandoro kryžių J.Budraitis tada gavo kartu su Edminu Bagdonu, Raimundu Lopata, Justu Paleckiu ir daugeliu kitų Lietuvos užsienio politikai nusipelniusių žmonių.
Gal taip ir turi būti – juk aktorių Lietuvoje, sakoma, yra vos apie 300, kunigų – apie 800 šimtus, politikai skaičiuojami tūkstančiais, o krepšinį žaidžia kas antras.