Lietuvoje gėjų nėra

Pamenate garsiąją frazę, nuskambėjusią prieš kokius 20 metų per vieną TV tiltą tarp buvusios SSRS ir JAV: „Sovietų Sąjungoje sekso nėra“.

Juokėsi tada visi: ir šioje ir anoje pusėje Atlanto.

Šiandien vėl linksma, tačiau šį kartą tik šiapus Atlanto: pasirodo, Lietuvoje nėra homoseksualų. Na, gal ne taip, kaip Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso, tačiau, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, žmonių su netradicine seksualine orientacija mūsuose tiek pat, kiek šiemet buvo sniego gruodžio mėnesį.

Nieko neišsigalvoju – remiuosi paskutine Eurobarometro apklausa. Ji skelbia, kad tik 9 proc. Lietuvos gyventojų pažįsta homoseksualių žmonių. Europos Sąjungos vidurkis yra beveik keturis kartus didesnis – 35 procentai, o kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, žmonių, kurie teigia pažįstantys bent vieną homoseksualą yra 50 procentų ir daugiau.

Iš pirmo įspūdžio atrodytų, kad visi Lietuvos homofobai ir dauguma Seimo narių gali džiaugtis. Lietuva, net ir įstojusi į Europos Sąjungą, atrodo, sugebėjo išsaugoti tradicines vertybes ir tradicinę orientaciją. Teisinga žiniasklaidos pozicija, bekompromisinis Katalikų bažnyčios nusistatymas homoseksualių žmonių atžvilgiu sukūrė Lietuvoje aplinką, kurioje homoseksualai nepageidaujami.

Todėl jų ir nėra. Išskyrus tuos du vyriškius, atstovaujančius Lietuvos gėjų lygai. Visi kiti arba „tiesūs“ arba išvažiavo į Olandiją, Belgiją arba Didžiąją Britaniją.

Šioje vietoje būtų galima su palengvėjimu atsikvėpti ir padėti tašką. Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta ir Lietuvos Katalikų bažnyčia ir Seimo nariai gali būti ramūs dėl Lietuvos ateities?

Sakyčiau taip, jei nežinočiau, kad Vilniuje oficialiai veikia mažiausiai du, o Kaune ir Klaipėdoje – po vieną gėjų klubą, kuriuose, sakoma, klientų niekada netrūksta. Žinoma, gali būti, kad jie atvažiuoja į Lietuvą iš tos pačios Olandijos ar Didžiosios Britanijos – na ir kas, kad juos čia nelabai mėgsta, tačiau pigiau. Bet kas tada diskutuoja Lietuvos gėjų interneto svetainėse? Kas skelbiasi laikraščiuose bei pažinčių portaluose? Nejau vėl tik svetimšaliai?

Matyt, ne. Nes homoseksualių žmonių Lietuvoje tikriausiai yra maždaug tiek pat, kiek ir kitose Europos valstybėse.

Skirtumas tik tas, kad ten būti tokiu yra šiek tiek lengviau, todėl jie ir nebijo prisipažinti tokie esą. O kiek Lietuvoje yra žmonių, viešai pripažinusių savo homoseksualumą? Turiu galvoje vadinamąją viešėją erdvę – politikus, aktorius, muzikantus, menininkus, žurnalistus ir kt.

Galbūt ką nors esu praleidęs, bet nepamenu nė vieno. Kita vertus, kalbų apie tai, jog tas ar anas Seimo narys, Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, dainininkas, žinomas televizijos veidas yra gėjus, esu girdėjęs ne kartą ir ne du.

Gal tai iš tikrųjų tik gandai. Gal Lietuvos viešojoje erdvėje homoseksualių žmonių iš tikro nėra? Kai kas galbūt tuo ir tiki, tačiau man įtikinamesnė yra versija, kad jie visi tiesiog laukia geresnių laikų.

Tokia versiją bandysiu pagrįsti ta pačia Eurobarometro apklausa. Paradoksas – nors tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas pažįsta homoseksualių žmonių, net 58 procentai jų teigia, kad būti tokiu Lietuvoje yra blogai. Logiškas klausimas: iš kur jie tai žino. Logiškas atsakymas: jie arba jų pažįstami yra tai patyrę.

Kitas rodiklis – 42 procentai apklaustųjų teigia, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje yra labai paplitusi. Logiškas klausimas: kaip galima diskriminuoti tai, ko beveik nėra? Logiškas atsakymas: žr. aukščiau.

Dar vienas įdomus rodiklis – 30 procentų apklaustųjų Lietuvoje teigia, kad per pastaruosius penkerius metus diskriminacija dėl seksualinės orientacijos šalyje tapo dažnesnė. Ar girdėjote bent vieną atvejį?

Tačiau kai Lietuvos gyventojų buvo paklausta, ar jie pritartų specialioms priemonėms, suteikiančioms lygias teises į darbą skirtingos seksualinės orientacijos žmonėms, pritariančių buvo vos 49 procentai. Tuo tarpu, Europos Sąjungos vidurkis – 66 procentai.

Šiek tiek keista: dauguma įžvelgia diskriminaciją ir tvirtina, jog ji pastaruoju metu plinta, tačiau tam priešintis nėra linkę. O gal tai ir yra mūsų pozicija: diskriminuojame vis labiau ir tai gerai.

Gana įdomus ir Lietuvos gyventojų požiūris į tai, kas turėtų būti pagrindiniu veikėju mažinant diskriminaciją (ne tik dėl seksualinės orientacijos). Pasirodo, tai turėtų daryti parlamentas ir Vyriausybė – bene mažiausią pasitikėjimą turinčios institucijos. O štai mokymo įstaigos bei šeima, mūsų bendrapiliečių nuomone, šioje srityje neturi ką veikti. Tuo tarpu Europos Sąjungoje viskas yra priešingai. Gal tuo ir skiriamės: mes žiūrime į valdžią, o jie žiūri į save?

Beje, Eurobarometro apklausa išdavė, kad iš tiesų nesame tokie jau tolerantiški, kokiais kartais bandome apsimesti. Paklausti tvirtinome, kad rasinės ir religinės diskriminacijos Lietuvoje beveik nėra (šie rodikliai – tarp žemiausių visoje Europos Sąjungoje), tačiau tik 29 procentams būtų priimtina, jei žmonės darbo vietose dėvėtų religinius simbolius. Pastarasis rodiklis – mažiausias Europoje, net Prancūzijoje, kur ši problema neseniai buvo sprendžiama teismuose jis siekia 36 procentus.

Išvada? Nesame nei tolerantiški, nei demokratiški, tačiau iki šiol sėkmingai sekasi tokiais apsimesti. Beje, galime guostis, kad mūsų kaimynai iš esmės tokie patys. Klausimas tik, ar ilgai ta sėkmė mus lydės.

(19 balsų, vidurkis: 4,47 iš 5)
Loading...
  • Tomas

    Pamačiau šitą seną post’ą ir sumečiau parašyti. Kad būtų paprasčiau, iš karto noriu įmesti kiek aiškumo – taip, aš gėjus.

    Tiesa pasakius negaliu įvardinti, kam kaip būna, bet man tai atsitiko spontaniškai, maybe 16-os metų, t.y. prieš tris metus – tiesiog ėmė vieną dieną traukti vaikinai ir nieko su tuo nepadarysi. Po metų pirmą kartą įsimylėjau, bet tada, turbūt, priešingai nei turėtų būti, suveikė ne jausmai o protas. T.y. jeigu aš žmogų tiesiog myliu, pamačius jį man linksta keliai ir pnš; tai nieko su tuo nebe padarysi, tiesiog taip yra. Faktas. Ir nesijaučiu darąs nusikaltimo; juk taip jaučiu, protą, tam tikras moralines vertybes,regis, turiu, jomis vadovaujuosi, o tai juk ir svarbiausia. Koks galų gale man reikalas, kad kokia bobutė mane apšnekės? Ar jum labai rūpi su kuo aš miegu?.. Manęs kažkodėl tokie dalykai nekaso…

    Nes gėjumi tampi ne tada, kai su kažkuo “tokiu” permiegi, o tik kai pats laisva valia sau tai pripažįsti. O tai, patikėk, gali užimti ir ne vienus metus.. Taip tiesiog atsitinka, gali tai vadinti likimui ar gamta, jausmas nėra įsitikinimas.

    Plius šiek tiek info apie mano pačio, kaip gay, interesus:

    1. Nors dabar jau rimtai mastau apie savo, kaip gay, ateitį, vaikai, sutinku atkrenta automatiškai. Dėl objektyvių priežasčių net nėra kažkokio point’o į tai gilintis.
    2. Pedofilija nusikaltimas, nes ne visi “susitarimo” (turbūt šis žodis tinkamiausias) turi pakankamai subrendimo logiškai mąstyti.
    3. Transvestitų nesmerkiu, bet ir nesuprantu. Iš esmės, manau, jei žmogus ir jaučia tam poreikį neblogai prieš tai labai stipriai pasikonsultuot su gydytojais (tik tam, kad galutinai išsiaiškintų ar to tikrai reikia.)
    4. Savęs auka nelaikau ir biznio iš savo orientacijos statyt nenoriu; ko aš ir visi gay/lesbian reikalauja yra tai: kad galėčiau ramiai išeit į gatvę ir pasakęs kažką ne į temą negaut į galvą nuo kokio skino o pnš; parnerystės, kad būtų užtikrintos socialinės garantijos; and the last one kad dėl savo orientacijos pvz neprarasčiau/negalėčiau susirasti darbo.

    Visi kiti dalykai, paremti sveiku protu, yra diskutuotini.