Artūras Račas

Gana ilgai iš šalies stebėjęs, kaip ūkio ministras Viktoras Uspaskichas ir Vilniaus meras Artūras Zuokas viešai ginčijasi, kuris iš jų labiau supainiojo viešuosius ir privačius interesus ir kas vakarą per vieną iš šalies televizijų klausydamas reportažų apie paslaptingąjį „Abonentą“, prezidentas Valdas Adamkus pagaliau nusprendė įsikišti.

Praėjusią savaitę pasikonsultavęs su iškiliausiais Lietuvos politologais, pirmadienį jis padarė tai, ko iš jo buvo tikimasi – nors ir užuominomis, tačiau pareiškė nepasitikėjimą Viktorui ir pasiūlė jam atsistatydinti. Kartu, nors politologai to ir nesiūlė, jis pasiūlė tą patį padaryti ir savo krikštasūnio tėvui Artūrui.

Kai kas prezidento kalba nusivylė: teigė, jog valstybės vadovas kalbėjo per daug aptakiai, vyniojo žodžius į vatą, nebuvo pakankamai ryžtingas. Manau, kad ši kritika neteisinga, nes visi juk aiškiai suprato, kam buvo skirtas prezidento pareiškimas. Beje, kad niekam nekiltų jokių abejonių apie ką kalbama, prezidentas specialiai mestelėjo užuominų lėčiau mąstantiems: paminėjo „jam primetamus asmeninius ryšius“ bei pabrėžė, jog viešas dviejų politikų santykių aiškinimasis kenkia ne tik valstybės, bet ir savivaldos interesams.

Šia prasme prezidento kalba buvo visiškai aiški ir nesuprasti, apie ką kalbama galėjo tik visiškas idiotas arba tokį vaidinantis.

Nepaisant to, prezidento pareiškimas, nors ir gana lakoniškas, paliko nemažai klausimų, į kuriuos mažai kas atkreipė dėmesį.

Ir galbūt visai be reikalo, nes kai kurios prezidento mintys buvo gana įdomios.

Pavyzdžiui, apie vyriausybės ir koalicijos stabilumą: iki šiol akcentavęs būtinybę užtikrinti stabilų dabartinės koalicijos darbą, prezidentas savo kalboje pareiškė, jog „netenka prasmės bet kokios kalbos apie vyriausybių ir koalicijų stabilumą“, jei paminama moralė, politikos etika ir valstybės interesai.

Galbūt šį pareiškimą galima suprasti kaip ženklą, jog valstybės vadovas yra pasirengęs diskutuoti su šiuo metu opozicijoje esančioms partijoms dėl naujos koalicijos?

Jei taip, tai siūlymas Artūrui atsistatydinti iš sostinės mero pareigų įgauna visai kitokią prasmę – toks žingsnis kiek susilpnintų jo pozicijas partijoje, o tai, savo ruožtu, palengvintų konservatorių ir liberalcentristų derybas dėl galimos naujos koalicijos ir potencialių partnerių. Juk niekam ne paslaptis, kad Artūras pastaruoju metu nėra pats mėgiamiausias liberalcentristas tarp konservatorių.

Gana įdomios ir prezidento mintys apie politinę etiką. Kreipdamasis į teisėsaugos institucijas bei ragindamas jas ištirti „visuomenei nerimą keliančius įtarimus ir pateikti teisinį jų įvertinimą“, prezidentas jau kitame sakinyje konstatuoja, kad ir be to įvertinimo viskas aišku.

„Iškilę bei viešai svarstomi įtarimai netgi be teisinio jų įvertinimo pakerta visuomenės ir mano pasitikėjimą konflikte dalyvaujančiais politikais“, – sako prezidentas.

Toks kategoriškas pareiškimas šiek tiek stebina: o jei kartais paaiškėtų, kad Viktoras neprotegavo savo įmonių susitikimuose su Maskvos vyriausybės atstovais, o Artūras neturi nieko bendro su „Rubicon group“ juodojoje buhalterijoje minimu paslaptingu abonentu?

Prezidento ir visuomenės pasitikėjimas tada greičiausiai būtų sugrąžintas, tačiau postų susigrąžinti juk jau nebepavyktų?

Toks prezidento požiūris į politinę etiką skamba visiškai naujai. Nes jei tokiu politinės etikos supratimu būtų vadovautasi visada, Artūrui turėjo būti pasiūlyta atsistatydinti gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, tada, kai laikraščiuose buvo spausdinami Vilniaus mero pokalbiai su „Rubicon group“ vadovu apie pilvu į viršų Nerimi plaukiančius durnelius ir vaiduoklius ar kai Artūras, kaip įtariamasis sėdėjo teisme.

Tačiau teismas, kaip žinia, paskelbė, kad Artūras nekaltas ir kad visi, prezidento žodžiais tariant, „viešai svarstomi įtarimai“ buvo teisiškai nepagrįsti.

Niekas neturi jokių teisinių priekaištų ir premjerui Algirdui, nors ne kartą buvo viešai svarstomi įtarimai, jog tikriausiai neatsitiktinai Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą laimėjo „VP Market“ grupė, o „Alita“ gana keistomis aplinkybėmis atiteko jos vadovams. Prezidentui niekada neužkliuvo ir viešos abejonės, kodėl gana daug Vyriausybės organizuojamų priėmimų rengiama premjero žmonai priklausančiame viešbutyje, jis nesiūlė „priimti atitinkamų sprendimų“ nei brakonieriavusiam Valstybės turto fondo vadovui, nei girtam už vairo policijos neseniai nutvertam visuomeninės televizijos tarybos nariui.

Kas pasikeitė? Juk prezidentas pats teigia, jog negali būti toleruojami jokie dvigubi moraliniai ar teisiniai standartai, o į aukštus postus išrinkti žmonės turi suvokti ir prisiimti jiems tenkančią moralinę bei politinę atsakomybę.

Jei paklaustumėte manęs, atsakyčiau, jog matau tik vieną esminę permainą – šiandien konflikto centre yra politikas, kuriam prezidentas ir jo rėmėjai nejaučia simpatijų. Todėl ir kartelė vėl pakelta aukščiau nei įprastai – kaip jau kartą yra buvę.

Norėtųsi tikėtis, kad istorija nepasikartos ir kad bent po šio skandalo, kad ir kaip jis baigtųsi, prezidento deklaruojami politinės etikos standartai būtų taikomi visiems vienodai.

Prezidentas klysta teigdamas, jog tai, kas vyksta šiandien, kelia pavojų mūsų laisvei ir Konstitucijoje įtvirtintam valstybingumui, nes Viktoras ir Artūras patys savaime jokios grėsmės nekelia.

Daug didesnį pavojų kelia kintantys kriterijai, kuriais remdamiesi mes juo ir visus kitus vertiname.

(2 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)

Loading...