Artūras Račas

Niekada neslėpiau, kad mano nuomonė apie prezidentą Valdą Adamkų nėra pati geriausia. Nuo pat tos dienos, kai jis ir jo komanda „perlipo“ per Lietuvos Konstituciją ir, pasinaudojęs įstatymų spragomis, sugebėjo įrodyti, kad dirbdamas JAV tuo pat metu gyveno Šiauliuose. Mano argumentas labai paprastas – žmogus, spjovęs į Konstituciją, negali būti jos garantas. Beje, gana paradoksalu, tačiau šis V. Adamkaus viražas prieš dešimtmetį galbūt lėmė, kad jau beveik metus Maskvoje gyvenantis V. Uspaskichas buvo registruotas kandidatu į savivaldybių rinkimus. Pagal precedento teisę, kaip sakoma.

Tačiau ne apie V. Adamkaus ir V. Uspaskicho šlepetes po lova šį kartą norėčiau kalbėti, o apie tai, ar turiu aš ir kiti Lietuvos piliečiai teisę domėtis tuo, ką veikia prezidentas.

Vytautas Ališauskas pyktelėjęs, kad „kažkas“ (tai buvau aš, gerbiamas Vytautai) atkreipė dėmesį į tai, jog prezidentui kunigas svarbiau už aktorių, uždraudė man domėtis, ar prezidentas vaikšto į teatrą ir liepė sužinoti, ar V. Adamkus lankosi bažnyčioje.

Gerbiu pono Vytauto nuomonę, tačiau visiškai nesutinku su jo išvadomis apie tai, kuo rinkėjai privalo domėtis ir kas, pasak Vytauto, yra „visai ne jų reikalas“.

Rinkėjams, kurie tikrai yra rinkėjai, o ne balsuotojai, turi rūpėti viskas, ką daro jų išrinkti politikai. Visi – tiek dirbantys savivaldybėse, tiek Seime, tiek Daukanto aikštėje esančiuose rūmuose. Žinoma, savo dėmesį tikri rinkėjai gali paskirstyti netolygiai: klierikams galbūt labiau rūpi, kiek kartų per savaitę jų išrinktas politikas klūpi ant klauptų ir kiek kartų persižegnoja per mišias.

Tuo tarpu žmonėms, mažiau susijusiems su Dievu, pavyzdžiui, medikams, galbūt įdomiau, ar jų išrinktas politikas žino tikrąją sveikatos apsaugos padėtį, ar jo žinios apsiriboja specialiąja tik išrinktiesiems skirta klinika.

Mokytojams galėtų rūpėti, ar tie, už kuriuos jie atiduoda savo balsus per kiekvienus rinkimus, vestų savo atžalas į mokyklas, kuriose vaikai prieš prasidedant šildymo sezonui gali rašyti tik užsimovę pirštines, o tėvai prieš kiekvienus mokslo metus turi susimesti po litą kitą grindims, sienoms dažyti ir kitoms reikmėms.

O sportininkams įdomu, ar jų renkami politikai supranta, kokią reikšmę sportas turi visuomenės gerovei. Suprasdami tai, politikai dažnai pagerbia sportininkus savo dalyvavimu svarbiose varžybose – kartais net ir tada, kai jos vyksta ne Lietuvoje.

Kultūros žmonėms, dirbantiems ne pagal užsakymą, o pagal sąžinę ir iš pašaukimo, politika dažniausiai būna neįdomi, nes dauguma jų mano, kad ji nešvari. Tačiau tie, kurie šiek tiek domisi politika, manau, norėtų žinoti, ar politikas, už kurį jie kartkartėmis balsuoja, žino jų rūpesčius ir bėdas, yra matęs jų laimėjimus.

Pensininkui arba šiaip bėdžiui Didžiasalyje turėtų rūpėti, ar jų renkamas politikas kada nors yra bandęs išgyventi už vidutinę pensiją arba belaukdamas, kol bus pastatytas plytų fabrikėlis – iš bedarbio pašalpos.

Vytautas teigia, kad teatras yra tiems, kurie jį mėgsta. Sutinku. Aš ir pats ne per dažniausiai ten vaikštau, o, pavyzdžiui, į daugelio dievinamus O. Koršunovo spektaklius po dviejų kartų iš viso nebeinu, nes man toks teatras nepatinka. Tiesa, matydamas, kaip kiti nuo jo alpsta, manau, kad jis reikalingas.

Visiškai nesutinku su Vytautu, kai jis teigia, kad prezidentas turi teisę nesilankyti teatre. Jis privalo ten nueiti bent kelis kartus per savo kadenciją, ir ne tik tada, kai dalijami kokie nors svogūnai ar kitos daržovės. Prezidentas yra vienintelis visos tautos tiesiogiai renkamas politikas ir todėl jis privalo parodyti dėmesį visiems, kas jį rinko. Teatras yra ta vieta, kurioje jis gali parodyti dėmesį ten dirbantiems žmonėms. Parodyti, kad jam rūpi, ką jie daro.

Vaidyba ir režisūra nuo to, žinoma, nepagerės. Tačiau aktoriai (tai yra dalis rinkėjų) bus dėkingi už jiems parodytą dėmesį, o kita visuomenės dalis galbūt atkreips dėmesį į teatrą. Bent jau tie, kuriems prezidentas iki šiol yra moralinis autoritetas, ką, Jūs, Vytautai, ir kai kurie Jūsų kolegos mėgsta akcentuoti.

Lygiai tą patį būtų galima pasakyti ir apie kiną (turiu galvoje lietuvišką), koncertus, parodas, knygų muges ir visus kitus įvykius, susijusius su kultūra. Gal, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatro niekas nebūtų drįsęs parduoti, jei prezidentas būtų nuolatinis jame organizuojamų festivalių lankytojas. Arba gal niekas (net pats Algirdas Mykolas) neišdrįstų nugriauti dalies Šliosbergo namo vardan Disneilandiškų Valdovų rūmų jei prezidentas ten būtų apsilankęs ir viešai pareiškęs, kad kultūros paveldas yra svarbiau nei kažkieno noras įamžinti save.

Taip jis parodytų suprantąs kultūros reikšmę visuomenei arba, kaip Jūs pats, Vytautai, sakote – savo vertybinį nusistatymą.

Per R. Adomaičio jubiliejų jis to vertybinio nusistatymo nepademonstravo.

Ir vargu ar dėl to, kad R. Adomaitis kažkada suvaidino čekistą – juk tai nesutrukdė prezidentui šį aktorių, kartu su Jumis, Vytautai, apdovanoti Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir atminimo ženklu skirtu paminėti Lietuvos Respublikos priėmimui į NATO. Be to, vargu ar tai kaip nors sumenkina R. Adomaičio nuopelnus Lietuvai ir jos kultūrai, nepaisant to, V. Adamkus jo neapdovanojo LDK Gedimino ordinu, kaip Jūsų, Vytautai.

Ir dar dėl V. Putino sveikinimo. Suprantu, kad kai kurie Lietuvos politikai niekaip neišsivaduoja iš paranojos, kurios pagrindinis požymis – visur besivaidenanti Rusijos ranka. Nuolat gąsdindami grėsmę iš Rytų jie bando mobilizuoti dalį savo rinkėjų, ypač tų, kuriems tokie dalykai kaip kultūra ar teatras yra visiškai nesuprantami dalykai.

Tačiau laikai keičiasi ir – bent jau man taip atrodo – tokių rinkėjų Lietuvoje darosi vis mažiau. Kaip ir tokių, kuriems rūpi, kiek kartų ir į kokią bažnyčią vaikšto prezidentas. Net jei tas prezidentas kažkada buvo beveik ateistas.

O jei įdomi mano nuomonė, tai Lietuvos prezidentas neturėtų sekti nei V. Putino, nei Angelos Merkel, nei Jurgio Bušo pavyzdžiu. Jis pats turėtų būti pavyzdys ir savo vertybiniu nusistatymu pademonstruoti, kad jam vienodai svarbūs ir kunigai, ir aktoriai, ir stogdengiai ir santechnikai ir policininkai. Ir visų kitų profesijų žmonės, kurie sąžiningai ir dorai dirba savo darbą.

Tiesa, gyvenime taip jau būna, kad vieni ko nors pasiekia, o kitus bent jau apdovanoja.

(Dar neįvertinta)

Loading...