„Ana Karenina“: nusivylimai ir atradimai

Šiandien dar kartą supratau, kad senstu…

Tas suvokimas atėjo žiūrint A.Cholinos „Aną Kareniną“.

Pirmojoje spektaklio dalyje beveik nieko nesupratau: nei kur A.Karenina, nei kur Konstantinas Dmitričius Levinas, nei kur Stepanas Arkadjičius Oblonskis.

Prisipažinsiu, net grafą Vronskį kažkodėl tai palaikiau poručiku Rževskiu…

N.Rostova į kontekstą nelipo, tad jos nebandžiau surasti.

Suprantu, kad teisintis beprasmiška, bet „Anos Kareninos“, baigęs mokyklą, antrą kartą neskaičiau. „Karo ir taikos“ – taip pat.

O programėlės prieš spektaklį kažkaip nepagalvojome nusipirkti – galvojau: pradėsiu žiūrėti ir viskas iškils iš atminties. Na, kaip dviračiu važiuoti…

Neiškilo.

Todėl per pertrauką programėlę nusipirkome ir antrą dalį žiūrėti buvo daug smagiau. Nes jau atpažinome ne tik A.Bružą, Ž.Baikštytę ir L.Pobedonoscevą, bet ir patį Aleksejų Aleksandrovičių Kareniną, kunigaikštienę Betsi Tverskają ir kitus.

Spektaklis man patiko. 

Kai kurios scenos gal kiek per daug ištęstos, vietomis gal šiek tiek per „aštri“ muzika ir galbūt truputį per daug suprimityvinti rusų diduomenės papročiai, bet bendras vaizdas – geras. Nors ir nesu didelis baleto gerbėjas, B. Molytė (A.Karenina) savo šokiu buvo labai įtikinanti, paliko įspūdį Stivos vestuvių ir finalinė scena.

O labiausiai tai mane vis dėlto sužavėjo publika.

Per pertrauką skubėdamas pirkti programėlės, vogčia nužvelginėjau kitus žiūrovus ir mane net šaltas prakaitas pradėjo pilti: programėles turėjo gal tik kas dvidešimtas žiūrovas.

Pasijutau beviltiškai atsilikęs…

Per pertrauką, tiesa, mačiau kai kas (dažniausiai mano amžiaus žmonės) programėles įsigijo, tačiau eilės nebuvo.

Tai liudija, jog Lietuvos publika labai apsišvietusi ir išsilavinusi ir kad net tiems, kurie mokykloje „Anos Kareninos“ neskaitė (drįsčiau teigti, jog tokių salėje buvo dauguma), programėlės nereikėjo.  

Jie viską žinojo ir viską suprato, jiems tikriausiai net klausimų nekilo, kur Vronskis, kur Bolkonskis (pastarasis, tiesa, taip pat iš „Karo ir taikos“), o kur Tolstojus…

Nuostabu, ar ne?

Vis dėlto per 20 nepriklausomybės metų šio bei to pasiekėme. 

Turiu galvoje kultūrą, žinoma.

 P.S. Jei kada eisite į Ūkio banko teatro areną ir bare „Torres“ norėsite kavos, geriau iš karto meskite pinigus į arbatpinigiams skirtą puodelį, o kavos neimkite. Nes kai aš namie išgėręs kavą plaunu puodelį, į kriauklę kavos išpilu daugiau nei jos pripila „Torres“ bare.

(9 balsų, vidurkis: 3,33 iš 5)
Loading...