Artūras Račas

Šią savaitę sukako vieneri metai nuo tos dienos, kai į pirmą posėdį susirinko šios kadencijos Seimas. Didelių iškilmių šiai kukliai sukakčiai paminėti nebuvo, tik Seimo pirmininkas Artūras posėdžio pradžioje trumpą kalbelę pasakė. Ir kalbėjo joje daugiausiai ne apie tai, ką Tautos išrinktieji per metus nuveikė ir ko jiems nepavyko padaryti, ne apie planus ateinantiems metams, bet apie laikinąsias Seimo komisijas ir jų sudarymo (arba nesudarymo) būdus.

Komisijos Seimo darbe, be abejonės, yra svarbios. Ypač svarbia galėjo tapti ta, turėjusi ištirti, kokie aitvarai padėjo premjero žmonai Kristinai per keletą metų iš paprastos bufetininkės tapti pasiturinčia verslininke ir kaip prie to visiškai neprisidėjo pats premjeras Algirdas. Galėjo, bet kaip žinome, netapo ir bent jau šia prasme šios kadencijos Seimas tikrai pateks į istoriją.

Tačiau ne tik dėl to. Ir ne dėl tų per vienerius metus priimtų 190 įstatymų, 195 nutarimų, bei 14 kitų teisės aktų, iš kurių 27, kaip teigė Artūras buvo susiję Europos teisės aktų ir Lietuvos įstatymų derinimu. Nes dauguma tų įstatymų ir teisės aktų nė per plauką nepakeitė mūsų kasdienio gyvenimo ir kol kas nepateisino tų vilčių, kurias dauguma mūsų turėjo eidami prie urnų praėjusių metų rudenį.

Vienintelis šios kadencijos Seimo priimtas įstatymas, atitinkantis kai kurių šiandien valdžioje esančių partijų rinkimų pažadus ir turėsiantis realios įtakos kiekvienam iš mūsų, buvo šių metų vasarą priimtos Gyventojų pajamų mokesčio pataisos. Tiesa, jų įtaką, jeigu niekas iki to laiko nepersigalvos, realiai pajusime tik kitų metų, kai darbdaviai nuo mūsų atlyginimo į biudžetą perves ne 33, o 27 proc. mūsų uždirbto atlyginimo. Bus geriau, bet šiuo atveju posakis geriau vėliau nei niekada aiškiai netinka, nes šis žingsnis gerokai vėluoja – pradėti mažinti mokesčius reikėjo gerokai anksčiau dar iki prasidedant visuotinei emigracijai. Šiandien mokesčių reforma nebeturi aiškaus taikinio, nes per pastaruosius porą metų gerokai sumažėjo norinčių mokėti juos čia – Lietuvoje.

Seime, ši problema ir jos galimos pasekmės ateityje, atrodo, turėtų būti kaip niekur kitur suvokiama. Tačiau viena iš šios kadencijos Seimo savybių, atsiskleidusi per pirmuosius jo darbo metus yra tai, kad jis, panašu, neturi jokių ateities vizijų. Jis labiau užsiėmęs praeitimi: kas ką kur kada ir kodėl pastatė, kas ką kur ir už kieno pinigus pirko, kas kaltas kad prieš 10 metų EBSW prezidentas pabėgo į užsienį, kas išgrobstė buvusios SDAALR (dar vadinamos DOSAAF) turtą. Klausimai, žinoma, įdomūs ir atsakymus į juos visiems mums tikriausiai būtų gana smalsu išgirsti, tačiau, ar nuo to kaip nors pasikeis mūsų gyvenimas? Pagaliau, kaip tai susiję su pagrindine parlamento funkcija – įstatymų leidyba? Juk net ir išsiaiškinus, kas atsakingas už G.Petriko pabėgimą, ar pasisavintą SDAALR ar kitų be šeimininko likusių organizacijų turtą, vargu ar bus priimtas tai daryti draudžiantis įstatymas. Gal geriau Seimas paliktų tai aiškintis teisėsaugos institucijoms, o pats darytų tai, kas jam pagal Konstituciją priklauso: priiminėtų įstatymus, kurie pildo prieš rinkimus dosniai Tautos išrinktųjų asmeniškai ir kartu su savo partijomis dalytus pažadus. Žvelgdamas į ateitį, o ne bandydamas susikauti politinį kapitalą iš praeities.

Apie antrąjį šios kadencijos Seimo skiriamąjį bruožą savo trumpoje sveikinimo kalboje netiesiogiai užsiminė Artūras, teigdamas, jog dėl „Kristinos“ komisijos antrą kartą balsuoti buvo būtina, nes priešingu atveju būtų „pažeistas Seimo nario laisvo mandato principas“. Problema įvardyta labai tiksliai – šios kadencijos Seime laisvo mandato nėra ir balsavimas dėl „Kristinos“ komisijos tą labai gerai pademonstravo. Kaip, beje, ir daugelis kitų balsavimų Seime, per kuriuos Tautos išrinktieji, Konstitucijos įpareigoti vadovautis tik valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomais jokiais mandatais, savo nuomones keisdavo kaip ministrė Kazimira keičia šalikėlius. O viskas dėl to, kad šis Seimas turi organą, kurio neturėjo nė vienas iki tol dirbusių Seimų – koalicijos politinę tarybą. Būtent ji sprendžia, koks projektas turi būti teikiamas Seimui, ir kaip dėl jo balsuoti Seimo nariai. Schema ne nauja – sovietinėje Lietuvoje taip pat veikė parlamentas – skambiai vadinamas Aukščiausiaja Taryba, kuri, kaip šiandien Seimas, balsavimu patvirtindavo Centro Komitete priimtus sprendimus.

Kalbėti apie kokį nors laisvą mandatą ir tada, ir šiandien galėtų tik visiški naivuoliai. Na ir dar koks nors Algirdas Monkevičius, kurio buvimas šiame Seime leidžia guostis, jog gali būti ir blogiau. Beje, tikriausiai būtent todėl jis šiandien jau nebe ministras.

Dar viena ypatybė, skirianti šios kadencijos Seimą nuo dirbusių iki jo, yra ypač arši kova valdančiosios koalicijos viduje. Tai iš dalies suprantama – juk dar niekada nebuvo taip, kad didžiausią valdžią ir daugiausiai postų gautų tik trečia pagal vietų skaičių parlamente partija ir kad didžiausią frakciją Seime turinčios partijos vadovas neturėtų jokio posto parlamente ir Vyriausybėje. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau drįsiu spėti, kad įtampa sukurta per pirmuosius Seimo darbo metus jau artėja prie kulminacijos – antrųjų darbo metinių šiai koalicijai, atrodo, švęsti neteks.

Juk negali laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose išrinktas parlamentas visą laiką būti CK priedėliu, o laisvą mandatą turintys Tautos išrinktieji būti laisvi nuo sąžinės ir savigarbos.

(2 balsų, vidurkis: 3,50 iš 5)

Loading...