Lietuvai vėl gresia tarptautinė izoliacija?

Prieš porą metų, Valstybės saugumo departamentui išplatinus garsiąją pažymą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, kurias kelia iš prezidentūros organizuojama nelegali ginklų prekyba, kontrabanda bei Renatos Smailytės artima draugystė su įvairių valstybės institucijų pareigūnais, Lietuvoje buvo kalbama apie tarptautinę izoliacija. Tiksliau būtų sakyti – ne tik kalbama, bet ir daroma. Buvo atšauktas tuometinio prezidento Rolando vizitas į JAV bei Ukrainą, planuojamą vizitą į Lietuvą atšaukė Italijos prezidentas, o Europos Sąjungos viršūnių tarybos susitikime Briuselyje vietoj Rolando dalyvavo premjeras Algirdas.

Pamenu, jog tada klausantis kai kurių televizijų žinių bei kai kurių apžvalgininkų komentarų galėjo susidaryti įspūdis, jog aplink Lietuvą tveriama spygliuota tvora, turinti apsaugoti Europą ir kitus civilizuotus kraštus, nuo blogio bacilos, sklindančios iš Lietuvos Respublikos Prezidentūros.

Sėkmingai užbaigus apkaltą, baigėsi ir „izoliacija“. Nuosėdų, tiesa, liko, nes pradinių pranešimų apie prekybos ginklais organizavimą, prezidentūros daromą įtaką privatizavimui bei kitas grėsmes nacionaliniam saugumui niekas vėliau oficialiai nepaneigė. Tiesa, niekas ir neįrodė.

Šiandien situacija gali pasikartoti. Antradienį Seime įvykę balsavimai, kuriais buvo nuspręsta sudaryti komisijas premjero žmonos verslui bei užsienio reikalų ministro Valionio praeičiai tirti iš Lietuvos siunčia panašius signalus, kaip ir 2003 metų pabaigoje.

Rašydamas šias eilutes dar nežinau, ar valdančiajai Seimo daugumai pavyko suvaldyti savo gretas ir per ketvirtadienį Seime turėjusį vykti balsavimą pasiekti, jog minėtos komisijos nebūtų sudarytos. Tačiau net jeigu taip ir atsitiko, tai iš esmė nieko nekeičia. Žinia į išorę jau pasiųsta, nes pranešimai apie Algirdo ir Antano problemas buvo palčiai išplatinti žiniasklaidos, įskaitant ir tarptautinę.

Visi šiandien jau žino, kad Lietuvoje iškilo abejonių dėl to, ar Lietuvos Vyriausybės vadovas praeityje nepasinaudojo savo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos sau ir kad jo žmonos valdomo viešbučio „Crowne Plaza“ privatizavimas nebuvo skaidrus. Kabant paprasčiau – daugumoje užsienio žiniasklaidos žinia apie tyrimo komisijos sudarymą Seime reikš viena: Lietuvos premjeras įtariamas korupcija. Jei komisija vis dėlto nebus sudaryta, įspūdis gali būti dar blogesnis: korumpuotas Lietuvos premjeras panaudojęs savo įtaką pasiekia, jog neskaidrūs jo šeimos praeities sandoriai nebūtų tiriami. Abiem atvejais politikų, kurie pirmi skubės ištiest Algirdui ranką norėdami su juo pasisveikinti ar panorės jį pasikviesti į svečius užsienyje tikrai nepadaugės.

Ypač turint galvoje tai, kad panorėjus aplankyti Lietuvą ir Algirdą arba pasikviesti jį pas save į svečius reikalus tvarkyti gali tekti su užsienio reikalų ministru, kuris dar šių metų pradžioje turėjo aiškintis, kaip tapo KGB kapitonu, o šiandien vėl įtariamas ryšiais su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis. Nepriklausomai nuo to, bus sudaryta Seime komisija ar ne, tai, kaip ir Algirdo atveju, iš esmės nieko nekeičia – žinia jau pasklido ir žalos Antano reputacijai, o kartu ir Lietuvos įvaizdžiui nepavyks išvengti.

O tas įvaizdis šiandien žiūrint iš šalies tikrai nekoks: vos prieš dvejus metus pasibaigusi prezidento apkalta, glaudžiais ryšiais su Rusija kaltinamo Viktoro vadovaujamos partijos pergalė Seimo rinkimuose ir vėliau sekęs Viktoro atsistatydinimas dėl viešų ir privačių interesų konflikto (užsienyje dažniausiai suprantamo kaip korupcija), nešvariais sandoriais įtariamas premjeras bei KGB šešėlio niekaip neatsikratantis užsienio reikalų ministras.

Gerai dar, kad didesnio užsienio žiniasklaidos dėmesio nėra susilaukusios kitos Seime veikusios komisijos. Pavyzdžiui, ta kuri nagrinėja, kaip sukčiavimu kaltinamam EBSW koncerno prezidentui Gintarui Petrikui prieš septynerius metus pavyko nekliudomai pasprukti į užsienį. Arba kita – besiaiškinanti prieš dvejus metus vykusio alkoholio gamybos įmonės „Alita“ privatizavimo aplinkybes.

Turint galvoje ir premjerui keliami kaltinimai dėl korupcijos susiję su dešimties metų senumo įvykiais, o užsienio reikalų ministro galimi ryšiai su KGB siekia dar senesnius laikus, visų Seimo komisijų darbas, švelniai kalbant, atrodo keistokai. Keistai tikriausiai atrodo ir Lietuva, nes žiūrint į ją iš šalies tikriausiai sunkoka suprasti, kodėl dauguma aferų čia susilaukia dėmesio ne tada, kai jos vyksta, o tik prabėgus keliems ar keliolikai metų.

Mums, viską stebintiems iš vidaus, tai suprasti kiek lengviau. Mes juk žinome, kad įvairios Seimo tyrimo komisijos iš tikrųjų yra sudaromos ne tam, kad ką nors iš tikrųjų išsiaiškintų, o politiniais sumetimais – siekiant sukelti triukšmą ir atkreipti dėmesį. Būtent todėl jos ir yra sudaromos ne sekant kokių nors įvykių karštais pėdsakais, o gerokai luktelėjus, kad būtų spėti paslėpti visus galus ir sunaikinti visus nereikalingus dokumentus. Tada jau galima pradėti tirti: žinant, kad vis tiek nieko nerasi, realios žalos nepadarysi, o politinių dividendų iš sukelto triukšmo gali užsidirbti.

Rolando atvejis, tiesa, buvo išimtis, tačiau ji tik patvirtina taisyklę.

(2 balsų, vidurkis: 3.50 iš 5)
Loading...