Permainos, tradicijos ir demokratija

Trečiadienį žiūrėjau „Spaudos klubą“. Tą, kuriame kolega Audrius vis provokavo Algirdą Mykolą Brazauską (sutrumpintai – AMB) pasakyti visai Lietuvai, kaip jai būtų blogai, jei po Seimo rinkimų šalį valdytų ne jo vadovaujama, o kokia nors kita Vyriausybė.

Algirdas Mykolas kolegos Audriaus kerams neatsilaikė ir ilgesingai atsidusęs ištarė: „Lietuvai nereikia permainų“.

Argumentų buvo daug: sunku įsivaizduoti, kaip kažkokie nauji ministrai ir kažkoks naujas premjeras sugebėtų perimti estafetę iš dabartinės Vyriausybės. Jei kaip nors ir perimtų, vargu ar sugebėtų paimti iš Europos Sąjungos Lietuvai jau pažadėtus 8 milijardus litų. O jei ir kaip nors paimtų, tai nemokėtų visiems lygiai ir teisingai padalinti. Žodžiu visiškas krachas.

Klausiausi Algirdo Mykolo ir prisiminiau kitą – 2002 metų pabaigos – Spaudos klubą, kuriame, berods, Vytautas Bogušis ir Gediminas Kirkilas spėliojo, kokios nelaimės Lietuvą gali ištikti, jei prezidentu bus išrinktas ne Valdas Adamkus, o Rolandas Paksas. Nepriims į NATO, užtrenks duris į Europos Sąjungą, nusisuks, neinvestuos – tai tik dalis tų numanomų blogybių, kuriomis prieš dvejus metus buvo gąsdinami rinkėjai.

Tada, pamenu, juokiausi, nes labai jau nerimtai man atrodė tokios kalbos. Šiandien juokas jau nebeima, nes pamažu aiškėja, kad ne Viktoras Uspaskich, o Algirdas Mykolas ir kartu su juo choru šaukiantys, jog Lietuvai permainų nereikia, būtent ir yra didžiausia grėsmė jos ateičiai.

Pirmiausia todėl, kad gąsdindami Lietuvą Viktoru (o anksčiau – Rolandu Paksu), jie stengiasi įteigti rinkėjams, jog Lietuvoje egzistuoja kažkokią išskirtinė politikų kasta, kuriai priklausantys vieninteliai žino, kaip valdyti valstybę. Kokių nors aiškių ir objektyvių priklausymo šiai kastai kriterijų pateikti Algirdas Mykolas ir jo choras nesugeba, todėl rinkėjams peršamos mitologizuotos sąvokos „tradiciniai“, „klasikiniai“, „patyrę“, „nepopulistai“.

Žodžiu, visi tie, kurie Seime, Vyriausybėje, ministerijose, departamentuose nuo 1991 metų. Kuo ilgiau – tuo geriau. Ir nesvarbu: valdančioje daugumoje ar opozicijoje, ambasadoje ar kanclerio kėdėje, saugumo departamente ar muitinėje. Svarbiausia – kad būtum žinomas ir prognozuojamas, neišsišoktum, nesiūlytum naujų idėjų.

Tokie patogūs – visi apie juos viską žino, todėl vienas kitam nekelia jokios grėsmės ir nedrumsčia vandens.

Visi kiti, kurie dar nevaikščiojo po kuriuos nors rūmus – pavojingi, nes niekas nežino, ko iš jų galima laukti. Jie nevaldomi, nes jų negali pagąsdinti, kad neduosi vietos ambasadoje ar bent jau kokioje nors komisijoje, ar departamente artėjant pensijai, kad nepaskirsi rinkimų apygardos, išbrauksi iš rinkimų sąrašo arba nedusi pinigų rinkimų plakatams spausdinti, pagaliau, kad neginsi, kai užpuls koks Valentinas ar Nijolė.

Tokie pavojingi, nes jiems atėjus, gali paaiškėti, jog Lietuvoje galima sumažinti pajamų mokestį ir mokesčius „Sodrai“, padidinti pelno mokestį ir visus šiuos mokesčius surinkti. Kad pensijas galia didinti ne kartą per ketverius metus prieš rinkimus, bet kasmet. Gali paaiškėti, kad privatizavimo konkursų sąlygos gali būti vienodos visiems ir kad valstybės įmonės gali būti privatizuojamos ne už jų pačių lėšas. Taip pat gali pasirodyti, kad įmanoma priimti įstatymus, kurie sudarytų vienodas verslo sąlygas ne tik Vilniaus, bet ir visos šalies įmonėms ir kad nežinia iš kur pinigų rinkimams gaunantys ir po jų milijonus skolų deklaruojantys politikai atsidurtų už borto.

Matyt, galima, bet Algirdas Mykolas sako, kad Lietuvai permainų nereikia. Jam pritaria choras, kuriame visi – dešinieji konservatoriai, kairieji socialliberalai tarpe esantys liberalai bei centristai ir net nežinia kur nutūpsiantis Petras.

Tai – dar didesnė blogybė, nei visuomenei skiepijamas „tradicijų“ mitas. Algirdas Mykolas su choru iš esmės naikina demokratiją, nes išplauna bet kokias ribas tarp vieno iš pagrindinių demokratijos ramsčių – partijų.

Kas šiandien gali pasakyti, kuo idėjiškai skiriasi socialdemokratai nuo socialliberalų, pastarieji nuo konservatorių, o šie nuo sucentrėjusių liberalų? Ar kas nors šiandien drįstų spėlioti, kokia būtų mokesčių, sveikatos apsaugos ar privatizavimo politika, rinkimus laimėjus bet kuriai iš aukščiau išvardintų „tradicinių“ partijų. Greičiausiai, tokia kaip šiandien – jokia. Nes idėjų nebėra, yra tik kova dėl valdžios.

O gal kas nors galėtų paaiškinti, kas iš tikrųjų yra kylanti nauja Lietuvos politikos žvaigždė Petras: konservatorius, Viktoro favoritas, liberalus centristas ar Artūro Zuoko priedanga? O gal viso labo nevykęs euroderybininkas, kurio derybų rezultatai šiandien finansuojami Algirdo Mykolo Vyriausybės sprendimais kompensuoti šildymo išlaidas ir sauskelnių pirkimus? O gal tik graži suknelė gražiai panelei kaip tame rinkimų klipe per prezidento rinkimų kampaniją.

O kas yra liberalai, kurie per Prezidento rinkimus kovojo prieš Petrą, o į Seimo rinkimus eis Petro vedini? Kurie iš jų tikrieji: tie, kurie už Valdą, ar tie kurie už Petrą? O gal tie, kurie buvo už Rolandą?

Didesnio chaoso sukelti jau nebeįmanoma, todėl, jei kas nors ir kaltas Lietuvoje dėl noro sužlugdyti „tradicines“ partijas, tai pirmiausia, jos pačios.

O labiausiai jos kaltos už tai, kad per ilgai atidėliojo permainas. Nes priešingai nei teigia Algirdas Mykolas ir choras, jų Lietuvai šiandien labai reikia.

Tiesa, problema ta, kad nėra jokios garantijos, jog surinkus naują chorą, tos permainos ateis. Gali būti, kad penkiolika metų kurtos „tradicijos“ jau nebeįveikiamos.

(3 balsų, vidurkis: 3.00 iš 5)
Loading...
  • Matotaupa

    Straipsnis galėtų vadintis: Stagnacija, inercija ir demagogija.