Mokesčių reforma: kieno interesų labiausiai paisoma?
Ledas pajudėjo – daugiau nei tris mėnesius kurta ir daugybę kartų perrašinėta mokesčių reforma pagaliau atsidūrė Seime. Rašydamas šias eilutes dar nežinau, ar Tautos išrinktiesiems užteks drąsos prie reformos prisiliesti nelaukiant, kol iš atostogų sugrįš kartu ją palaiminęs premjeras, tačiau net jei bus nuspręsta dar savaitę palūkėti, tai iš esmės nieko nebepakeis. Kelio atgal jau nebėra ir vienokį ar kitokį sprendimą Seimui teks priimti.
Nesiimu prognozuoti, koks gali būti tas sprendimas. Kelių pastarųjų savaičių diskusijos tarp koalicijos partnerių ir nuolat besikeičiančios jų pozicijos liudija, kad galutinis rezultatas neprognozuojamas.
Tačiau net jei Seimas nuspręstų iš viso nieko nekeisti (o tai, beje, visai įmanoma), dabartinės valdančiosios koalicijos parengtas mokesčių reformos planas vis tiek vertas ypatingo dėmesio.
Pirmiausia, todėl, kad visiškai neaišku, koks yra šios reformos pagrindinis tikslas ir kokios turėtų būti jos pasekmės. Dažniausiai kalbama, kad mokesčių sistemą Lietuvoje būtina reformuoti siekiant, sudaryti palankesnes sąlygas verslui bei pritraukti užsienio investicijas. Teigiama, jog mokesčius reformuoja visos kaimyninės valstybės ir Lietuva, nesiimdama jokių veiksmų beviltiškai nuo jų atsiliktų.
Gali būti, jog šiuose teiginiuose yra dalis tiesos, nors pastarojo meto ūkio plėtra šalies bendrovių uždirbami pelnai lyg ir turėtų liudyti, kad verslo sąlygos Lietuvoje nėra jau tokios blogos. Kalbant apie užsienio investuotojus, visi, atrodo, sutinka, kad mokesčiai anaiptol nėra pagrindinis motyvas priimant sprendimus dėl investicijų – juos dažniau lemia biurokratinių suvaržymų mastas, korupcijos lygis, teismų efektyvumas, infrastruktūra, darbo jėgos kvalifikacija ir kiti faktoriai.
Dar teigiama, kad mokesčių reforma – tai būdas pagerinti visų Lietuvos žmonių gyvenimą ir sumažinti vis didėjančią socialinę nelygybę ir skurdą.
Šis motyvas vėl gi teisingas tik iš dalies. Tiesa, kad sumažinus pajamų mokestį, gyventojų piniginės gali šiek tiek pasipildyti, tačiau visiškai neteisinga manyti, kad mažesnis pajamų mokestis sumažins socialinius skirtumus. Priešingai – atotrūkis tarp gaunančių mažiausias pajamas ir uždirbančių daugiausiai įgyvendinus planuojamą mokesčių reformą bus didesnis nei iki šiol, nes gaunantys vidutinį 1200 litų atlyginimą iš mokesčių mažinomo per metus išloš apie 1000 litų, o uždirbantys 5000 litų – penkis kartus daugiau.
Be to, nėra jokių garantijų, kad mažesnis gyventojų pajamų mokesčio tarifas būtinai reikš didesnes dirbančiųjų pajamas – jis gali reikšti tiesiog mažesnes darbdavio išlaidas, ypač kalbant apie naujai įsidarbinančius žmones. Kalbant paprasčiau, didelio prekybos tinklo savininkas kasininkei ir toliau mokės 500 litų „į rankas“, tačiau jam tai kainuos pigiau, nes į biudžetą jam teks sumokėti mažiau nei iki mokesčių reformos.
Galima, žinoma, būti optimistais ir tikėtis, darbdaviai bus sąmoningi ir taip nedarys. Galbūt, tačiau kartu turėtume sutikti, kad dabartinė valdančioji koalicija, sudaryta iš partijų, kurių pavadinimai turėtų liudyti apie kairiąją arba socialdemokratinę jos orientaciją iš tikrųjų su šia ideologija neturi nieko bendra. Nes socialinės nelygybės problemas ji palieka spręsti rinkai, kuri dažniausiai būna stipresniojo, tai yra, darbdavio pusėje.
Anaiptol ne socialdemokratinę dabartinės koalicijos orientaciją liudija ir antrasis reformos elementas – ketinimai apmokestinti fizinių asmenų nekilnojamąjį turtą, naudojamą komerciniams tikslams.
Oficialiai skelbiamas tikslas lyg ir labai gražus: sulyginti verslo sąlygas. Tačiau ar įmanoma lygybė tarp „Maximos“ ar „Hyper Rimi“ prekybos centrų ir privačiame name įrengtos kaimo parduotuvės? Arba – „Eurofarmacijos“ vaistinės Vilniuje ir kur nors Šilutėje penkiaaukščio gyvenamojo namo pirmajame aukšte įrengtos vaistinėlės ar viešbučio sostinės Gedimino prospekte ir kaimo turizmo sodybos Švenčionių rajone? Man atrodo, kad ne, tačiau valdančiosios koalicijos siūloma reforma visus šiuos verslus sulygina.
Kas iš to laimės ir tokia reforma skatins mažų parduotuvėlių, vaistinių, kirpyklų, veterinarijos kabinetų išlikimą galite spėlioti patys.
Taip pat galite klausti savęs, kodėl iš pažiūros kairioji Vyriausybė nenori apmokestinti viso nekilnojamojo turto, nustatydama, pavyzdžiui, kokį 300 tūkst. litų neapmokestinamo turto ribą. Gal laikosi nuomonės, kad biudžete lėšų pakankamai – užteks ir policininkams skolas grąžinti ir medikams algas padidinti?
Tačiau kam tada reikalingas naujasis verslo mokestis, kuris, kaip teigia ekspertai, prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms?
Greičiausiai vis dėlto, tam, kad biudžete, sumažinus pajamų mokestį, neatsirastų skylė, galinti keleriems metams atidėti lito laidotuves ir prisijungimą prie euro zonos.
Iš pirmo žvilgsnio sprendimas gana keistas: didesnės integracijos siekiama laužant integracijos taisykles. Tačiau vėl gi – šio sprendimo motyvų galima ieškoti aiškinantis, vardan ko rizikuojama ir kieno interesų labiausiai paisoma.
Spręskite patys: verslo mokestį nuo apyvartos mokės visi, o didesnį mokestį nuo pelno, kaip kad siūlė finansų ministerija, būtų mokėję tik tie, kurie tą pelną gauna.
Visa tai ekonominiai mokesčių reformos aspektai, rodantys, kieno interesai labiausiai rūpi dabartinei valdančiajai koalicijai.
Kalbant apie grynąją politiką, įdomiausia turbūt yra tai, kad diskusijos dėl mokesčių reformos parodė, jog Lietuvoje šiandien egzistuoja nauja, Konstitucijoje neaprašyta institucija, turinti didesnes galias nei Vyriausybė. Tai – koalicijos politinė taryba, sugebėjusi pakeisti Vyriausybės sprendimą dėl mokesčių reformos ir priversti ją pritarti apyvartos mokesčio įvedimui. Šiek tiek keista, ypač turint galvoje, kad Vyriausybėje daugumą sudaro socialdemokratai, kurių deleguotas ministras buvo parengęs kitokį, nei patvirtintas politinėje taryboje mokesčių reformos modelį.
Nors gal tai, kas atrodo nauja iš tikrųjų tėra kiek primiršta sena? Juk ir dabartinis premjeras dar tikriausiai gerai prisimena laikus, kai Vyriausybė taip pat nepriimdavo sprendimų, o tik vykdydavo Politinio biuro nutarimus.
Tačiau dabartinis premjeras taip pat turėtų prisiminti, koks likimas ištiko Politinį biurą.
Gal nebevertėtų kartoti senų klaidų?
(2 balsų, vidurkis: 3,50 iš 5)
Loading...
