Laiko ženklai ir valstybės garbė – jau vėlu

“Dabar arba niekada” – rašo Leonidas Donskis. Ir ant vienos svarstyklių lėkštės pusės dėda negautą Katie Douglas Lietuvos pilietybę, Rusijos vykdomą “Mažeikių naftos” blokadą ir paslaptingą Vytauto Pociūno mirtį, o ant kitos – Lietuvos valstybės garbę.

Įsivaizduokime, kad Katie žaidžia Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje, nafta į Mažeikius vėl teka, Vytautas Pociūnas vis dar gyvas (atsiprašau jo artimųjų), o užsienio reikalų ministerijos pareigūnai vėl dalija “teisingai” žiniasklaidai jo parengtą pažymą, pavyzdžiui, apie Kęstučio Daukšio ryšius su kontrabandininkais ir dvi jo meilužes.

Ar to pakaktų valstybės garbei ir orumui atstatyti? Sutvirtinti jos, pasak L.Donskio” trapius pamatus?

Laikinai – taip.

Iki kito karto.

Iki kito priešo.

Arba – vėl cituojant Leonidą – iki kito “politinio užsispyrėlio” atsiradimo.

Tada vėl susitelktume, suvienytume gretas, prisimintume nemirtingąjį “kas ne su mumis – tas prieš mus”, vėl sakytume “dabar arba niekada” sutramdytume tą užsispyrėlį ir išmestume jį iš sistemos (ačiū, Leonidai, už atvirumą).

O iš tikrųjų tai jau vėlu. Jau senokai vėlu. Gal dar nuo tada, kai 1993 metais prezidento rinkimus laimėjo Algirdas Brazauskas ir kai pasirodė pranešimai apie tai, kad jo pagrindinis oponentas rinkimuose Stasys Lozoraitis buvo nunuodytas.

O gal vėlu nuo 1998 metų, kai apsidairę aplink vėl nesuradome nė vieno verto ir mūsų žvilgsnis vėl nukrypo už jūrų marių. Gal pagrindinis laiko ženklas ir pagrindinis išmėginimas, nuo kurio pasukome “sistemos” link buvo tos nelemtos būsimojo valstybės vadovo šlepetės Šiauliuose.

Gal tai ir buvo tas tikrasis Rubikonas, kurį peržengus, kelio atgal nebeliko? Silpnumo akimirką suvoliota teisinio nihilizmo gniūžtė, kuria trumpam buvo pridengta Konstitucija ir savigarba, pasibaigus rinkimų farsui neištirpo. Ji voliojosi nuo kalno ir toliau stingdė į ledą ne tik dar likusius orumo ir savigarbos likučius, bet ir sveiką protą.
Beje, kalbant apie “Mažeikių naftą” – jos šiandieninės problemos susijusios būtent su įšalu, atėjusiu į Lietuvą – nebijau to sakyti – kartu su Valdu Adamkumi. Taip, nafta yra politika, tačiau kamikadzių taktika diplomatiniame kare retai kam atneša pergalę. Politikoje taip pat reikia sveiko proto – reikia mokėti skaičiuoti ir numatyti kelis ėjimus į priekį. “Williams” šia prasme davė Lietuvai puikią pamoką – buvęs JAV (o gal reikėtų sakyti “Williams”? ) ambasadorius Lietuvoje iki šiol pelnosi duoną iš ”Mažeikių naftos”, skaitydamas paskaitas apie Rusijos energetinę politiką, o mes iki šiol nedrįstame viešai pripažinti, jog “Williams” Lietuvą paprasčiausiai “išdūrė”.

Tačiau “Mažeikių nafta” buvo tik pradžia: Lietuvos jūrų laivininkystė, “Alita”, Vakarų skirstomieji tinklai, “Stumbras” – dar prisimenate? Konkursai lyg ir buvo, tačiau laimėtojus dažniausiai lemdavo Valstybės saugumo departamentas. Tas pats, kuriame dirbo Vytautas Pociūnas, Arvydas Pocius, Mečys Laurinkus. Ir dar toks Linas Petronis, kuris, privatizavus VST, joje ir įsidarbino.

Bet įšalas jau trukdė visa tai matyti.

Be to, reikėjo pagalbos per stojimo į ES referendumą, per prezidento ir Seimo rinkimus: “VP Market” su alumi ir skalbimo milteliais, “MG Baltic” su LNK kanalu visada buvo po ranka.

Įšalas šiandien jau toks, kad net L.Donskis ir kiti Lietuvos šviesuoliai (sakau tai visiškai be jokios ironijos) nebesugeba suprasti, kad Konstitucijos požiūriu tarp J.Borisovo ir K.Douglas iš tikrųjų nėra jokio skirtumo. Ir problema šioje vietoje ne “paksininkai”, ar ‘uspaskininkai”, kurie neva iš karto būtų pareikalavę apkaltos V.Adamkui, vos tik šis būtų pasirašęs dekretą suteikiantį Lietuvos pilietybę JAV krepšininkei.

Problema ta, kad tramdydami politinius užsispyrėlius – tada, kai eilinį kartą sakėme “dabar arba niekada” – kartelę pakėlėme aukščiau nei leidžia sveikas protas. Dabar gailimės, tačiau kelio atgal nėra. Nebent Konstitucinis Teismas pakeistų savo sprendimą.

Įšalas neleidžia matyti ir kitų dalykų. Pamenate, kaip baisu buvo, kai sužinojome, kad J.Borisovas davė R.Paksui milijoną? O ar kam nors baisu šiandien, kai žinome, kad V.Upaskichas davė pusę milijono V.Adamkui?

Tarp sistemos narių nuomonė, kad Viktoras keršija Valdui, bet gal taip pat Jurijus keršijo Rolandui, kai įsiprašė į jo patarėjus?
Be to, tarp Jurijaus ir Rolando buvo sutartis, ar ne? Ta, su ordinais, medaliais, įsipareigojimu žaisti tenisą. Bet gal ir tarp Valdo bei Viktoro buvo sutartis? Juk visų nekenčiama Darbo partija po 2004 metų rinkimų vis dėlto tapo valdančiosios koalicijos nare, o pats Viktoras – ūkio ministru.

Galų gale šiandien jau galime klausti, kas blogesnis: Jurijus, kuris iki šiol gyvena Lietuvoje, ar Viktoras, kurio ieško Interpolas?

O pabaigai įsivaizduokite: koks nors didelis dienraštis, paskelbia, kad aš, Artūras Račas, žinomas “paksininkas” buvau svečiuose pas Viktorą Uspaskichą Maskvoje. Visiems viskas aišku, ar ne?

O kai paskelbiama, kad tame bute lankėsi kitas gerai žinomas žurnalistas – “adamkininkas” – ar kas nors aišku?

Todėl nebesakykime “dabar arba niekada”. Nes tikriausiai jau niekada.

(2 balsų, vidurkis: 3.50 iš 5)
Loading...