Artūras Račas

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas prieš kiek laiko skundėsi, jog neturėjo progos rašyti atsiliepimo teismui dėl jo vadovaujamos komisijos sprendimų, kurie, mano asmenine nuomone, kartais leidžia kalbėti apie trenktus kvankas.

Neseniai L.Slušnys tokią progą turėjo – reikėjo surašyti atsiliepimą dėl melagių iš sienlaikraščio „Veidas“ paskelbtų kliedesių, kuriuos L.Slušnio vadovaujama komisija pripažino ne kliedesiais ir todėl jokių pažeidimų neįžvelgė.

Viso atsiliepimo čia neperrašinėsiu, bet į kai kuriuos momentus norisi atkreipti dėmesį.

Kaip žinia, viena iš LŽLEK funkcijų yra nagrinėti „profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę“. Tai yra, gavus skundą, patikrinti, ar skundžiama publikacija (ar reportažas) atitinka Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimus.

Pavydžiui, šiuos:

• 3 straipsnis. Gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones. Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką.
• 4 straipsnis. Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų.
• 5 straipsnis. Gerbdamas nuomonių įvairovę, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas pateikia kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų asmenų nuomonių. Ypač tai būtina, kai viešojoje informacijoje atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus.
• 6 straipsnis. Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Nesant galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumą, apie tai turi būti nurodyta skelbiamoje informacijoje.

Jei aš teisingai suprantu, tai minėti kodekso straipsniai reiškia, kad kokiai nors visuomenės informavimo priemonei, paskelbus netikslias ir neteisingas žinias, neatskyrus žinios nuo nuomonės, reiškiant nuomonę iškraipant faktus, netikrinant faktų ir remiantis tik vienu šaltiniu, LŽLEK turėtų konstatuoti, kad Etikos kodeksas yra pažeistas.

Bet pažiūrėkime ką savo atsiliepime dėl melaių iš „Veido“ publikacijos sako L.Slušnys. Jis teigia, kad Komisija „netyrė ir neturi kompetencijos tirti ir nustatyti, ar išdėstytas konkretus teiginys atitinka tikrovę“ ir kad Komisija neturi nei pajgumų, nei tokią kompetenciją numato jai koks nors įstatymas, nagrinėti ir nustatinėti, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę.“

Todėl, pasak L.Slušnio, Komisija, nagrinėdama skundą ir vertindama publikaciją „analizavo klausimą, ar cituojami teiginiai turi nurodytą šaltinį, ar ne“ ir „nustatė, kad skunde nurodyti teiginiai turi šios informacijos šaltinį“ ir kad komisija „neturi galimybių kvestionuoti viešosios informacijos rengėjo ir/ar skleidėjo nurodyto informacijos šaltinio, vertinti jo patikimumą ir pan.“

Įdomus pareiškimas, turiu pripažinti. Nes dviem atvejais melagių iš „Veido“ paskleistų ir skundžiamų kliedesių šaltiniai yra tokie:

• remiantis neoficialiais duomenimis
• neoficialių šaltinių duomenimis

Ar tai turėtų reikšti, kad jei aš paskelbčiau, kad L.Slušnys, neoficialių šaltinių duomenimis, yra užkietėjęs vagis ir vaikų prievartautojas, nuo savo negalios kas mėnesį besigydantis privačioje psichiatrijos klinikoje, už kurią apmoka A.Šindeikis, tai irgi viskas būtų OK, nes šaltinis būtų nurodytas, o jo patikumumą nėra kam patikrinti?

O kaip tada su Kodekso reikalavimu skelbti „tikslias, teisingas žinias, tikrinti faktus“? Užtenka parašyti „neoficialių šaltinių duomenimis“ ir rašyk, ką nori?

Apie tai, kad L.Slušnys ir jo Komisija visiškai ignoravo melagių iš „Veido“ paskelbtą informaciją neva aš esu padavęs Komisiją į teismą ir konstatavo, kad tai yra „neaišku“, juokinga net ir kalbėti.

Įdomus etikos supratimas, turiu pripažinti.

Kaip ir L.Slušnio paaiškinamsis pasažas atsiliepime: iš pradžių jis aiškina, kad Komisija nenagrinėjo, ar melagių iš „Veido“ teiginiai atitinka tikrovę, nes „Komisija nėra publikacijos rengėja ar skleidėja“. Tačiau čia pat pareiškia, kad, „išnagrinėjusi trečiojo asmens (tai yra, melagio G.Sarafino) išdėstytus atsikirtimus į Pareiškėjo skundą“ ir atlikusi abiejų pusių nurodytos argumentacijos analizę, vadovaudamasi jai pagal įstatymą suteikta kompetencija, Komisija neturėjo pagrindo pripažinti Kodekso pažeidimų“.

Įdomiai čia pas L.Slušnį ir jo komisiją gaunasi: neturi kompetencijos tikrinti nei faktų nei šaltinių, tačiau argumentaciją nagrinėja ir analizę daro. Tai ką tada jie nagrinėja ir analizuoja? L.Slušnys atsiliepime to nepaaiškina ir aš jš suprantu.

Taip pat suprantu ir tai, kad tiek jis, tiek melagiai iš „Veido“ savo atsiliepime didžiąją dalį teksto skiria ne atsikirtimui į nurodytą melą, o į aiškinimus, kodėl teismas turėtų nengarinėti mano skundo.

Teisme juk nepaaiškinsi, kad neoficialus šaltinis yra patikimas šaltinis, kad melas yra tiesa ir faltų negalima patikrinti.

Gali būti, kad teismas melagių iš „Veido“ ir L.Slušnio prašymus išgirs ir L.Slušniui tesme raudonuoti neteks.

Bet bus dar progų.

(2 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)

Loading...