Artūras Račas

Įvykiai Gruzijoje iki šiol išlieka viena iš karščiausių temų Lietuvoje. Vieni deklaruoja besąlyginę meilę Gruzijai ir jos prezidentui Michailui Saaakašviliui ir be išlygų smerkia Rusiją bei jos invaziją į suverenią valstybę, kiti bando žiūrėti į Kaukaze vykstantį konfliktą kiek plačiau, aiškintis jo priežastis ir tai, ar šio karo kaip nors buvo galima išvengti.

Gerai, kad yra skirtingų nuomonių ir gerai, kad vyksta diskusija.

Gerai ir tai, kad įvykiai Gruzijoje verčia mus galvoti ir kalbėti apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Svarstyti, ar teisingai elgiasi mūsų politikai, ar tinkamai savo pareigą atlieka žiniasklaida, kodėl vienaip ar kitaip į įvykius Gruzijoje reaguoja Lietuvos visuomenė.

Kai kas netgi siūlo pradėti galvoti apie tai, kad po Gruzijos ir Ukrainos gali ateiti eilė ir Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms. Tai yra, iš esmės siūlo ruoštis karui su Rusija arba galvoti, kaip būtų galima Rusiją nuo jo atgrasinti.

Ypač aktyvūs čia konservatoriai, kurie vos tik prasidėjus karui tarp Gruzijos ir Rusijos siūlė tokias beprotiškas idėjas kaip karinio tranzito per Lietuvą sustabdymas.

Ši idėja, tiesa, vėliau nebuvo plėtojama. Matyt, net konservatoriai sugebėjo suprasti, kad A.Ažubalis, demonstruodamas savo „kietumą“ Rusijos atžvilgiu šiek tiek persistengė.

Tačiau konservatorių pozicija bendrame Lietuvos kontekste vis tiek gerokai išsiskiria ir tai dar kartą akivaizdžiai paliudijo trečiadienį įvykęs šios partijos programos pristatymas. Programos, kuri tiesiogiai susijusi su tuo, kas šiandien vyksta Kaukaze.

Konservatorių pozicija gana aiški: Rusija kelia didelę grėsmę Lietuvai ir Lietuva privalo į tai reaguoti bei kuo skubiausiai imtis atitinkamų priemonių. Tai yra, pradėti rengtis jei ne karui su Rusija, tai bent jau gynybai.

Ką gi jie siūlo?

Pirmiausia – atsisakyti planų naikinti šauktinių kariuomenę ir pereiti prie profesionalios karinės tarnybos. Pasak R.Juknevičienės, profesionalią kariuomenę reikia palikti, tačiau šalia privalo būti mobilizacinis rezervas. Jis būtų telkiamas visiems be išimties Lietuvos vyrams nuo 18 iki 24 metų organizuojant privalomus pirminius mokymus, trunkančius 7 savaites.

Konservatorių rinkimų programoje teigiama, kad dabartiniai kareivinių ir mokymo bazių pajėgumai sudaro galimybes per metus apmokyti 7 tūkstančius jaunuolių. Nemažai, gal net reikėtų sakyti įspūdingai daug, turint galvoje, kad šiuo metu kariuomenėje tarnauja apie 1600 šauktinių, o profesinės karo tarnybos karių yra apie 8300.

Po penkerių metų jau turėtume daugiau nei 30 tūkstančių kariniams veiksmams pasirengusių vyrų, dar po penkerių jie jau sudarytų apie 5 proc. visų Lietuvos vyrų ir beveik 10 procentų darbingo amžiaus vyrų.

Gali būti, kad konservatoriai teisūs: galbūt Rusija iš tiesų planuoja pulti Lietuvą ir Lietuva turi mobilizuotis. Kaip Šveicarija, kurioje armija (įskaitant šauktinius ir rezervistus) sudaro apie 3 proc. visų šalies gyventojų. Prieš keletą metų šis skaičius, tiesa, siekė daugiau nei 5 procentus.

Tačiau norint eiti Šveicarijos keliu, reikia lėšų. Konservatoriai tai taip pat pripažįsta ir savo rinkimų programoje akcentuoja, kad Lietuva yra tarp mažiausią dalį bendrojo vidaus produkto gynybai skiriančių NATO valstybių. Kalbant konkrečiau – šių metų biudžete, krašto apsaugai, kartu su investicijomis numatyta apie 1,5 mlrd. litų.

Konservatoriai siūlo krašto apsaugai skirti daugiau – bent jau 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto.

Tikriausiai galima, tačiau reikėtų, kad konservatoriai labai aiškiai pasakytų, kieno sąskaita. Juk norint kažkam duoti daugiau, iš kažko reikės atimti. Norėtųsi žinoti iš ko, ypač turint galvoje, kad ekonomikos augimas lėtėja?

Gal papildomos lėšos bus gautos iš verslo, padidinus pelno mokestį? Pritarčiau.

O gal konservatoriai ketina sumažinti valstybės aparatą, panaikinti porą ar trejetą ministerijų bei taip sutaupyti reikiamus kelis šimtus milijonų? Taip pat pritarčiau.

Bet jei jie pasiūlytų trūkstamus pinigus surinkti iš studentų moeksčio už mokslą ar didinamą pajamų ar socialinio draudimo mokestį, mažinamas pašalpas šeimoms ar užšaldytas pensijas bei atlyginimus mokytojams ar slaugėms – būčiau prieš.

Taip pat būčiau prieš jei konservatoriai nuspręstų, kad prieštankiniai pabūklai ir priešlėktuvinės gynybos sistemos, apie kurių įsigijimą jau prieš savaitę ragino galvoti Andrius Kubilius, turi būti perkami visuomenės gerovės sąskaita.

Ir ne todėl, kad manyčiau, kad Rusija yra taiki valstybė ir niekam nekelia jokios grėsmės. Taip negalvoju, tačiau kita vertus, esu įsitikinęs, kad visuomenės skurdas ir iš to atsirandantis nepasitenkinimas, net ir turint daugiau prieštankinių pabūklų ar šarvuočių, saugumo nepadidina. Priešingai – nelaiminga ir nepatenkinta visuomenė niekada nebus saugi.

Prisimenant Šveicariją – ten kariuomenės struktūrą ir jos dydį didžia dalimi apsprendžia gyventojai. Jie per pastaruosius dvidešimt metų du kartus balsavo referendumuose, kuriuose buvo siūloma iš viso paleisti armiją. Ir abu kartus buvo prieš. Tačiau po abiejų referndumų vykdavo reformos, o armijos dydis buvo mažinamas.

Taip politikai reaguodavo į savo gyventojų nuotaikas.

O juk galėjo ir konservatoriai pasiūlyti referendumą dėl savo visuotinės mobilizacijos idėjos. Kartu su visas teisės normas paminančiu referendumu dėl Ignalinos.

Jei jie patys tiki tuo ką siūlo, kodėl gi nepasitikrinus? Kodėl nepasiklausus, ką mano tie, kam konservatoriai, pasak jų pačių, siūlo Airijos programą.

O gal imtų ir pritartų?

O gal niekam neįdomu?

„Laisvoji banga“

(4 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)

Loading...