Kalėdinė pasaka nepasaka apie Viniaus merą ir Pylimėlių gatvę
…O buvo taip…
Kūčių dieną grįždamas namo iš darbo užsukau į Antakalnio „Iki“ nusipirkti, berods, morkų ir dar kažko. Žmonių nedaug, vos vienas kitas, parduotuvė beveik tuščia, visi tokie ramūs, nusiteikę šventėms (visai kitokios nuotaikos, beje, buvo gruodžio 31 dieną, kai Žirmūnų „Rimi“ net vežimėlių prie kasų nebuvo).
Tai va, prisirinkau aš tų morkų ir dar kažko, einu prie kasos, o ten Vilniaus meras J.Imbrasas bestovįs. Su mandarinais ir dar kažkuo.
Pasisveikinome, palinkėjome vienas kitam gerų metų. Bet prieš išsiskiriant aš merui ir sakau: gerbiamas mere, šiemet ten gatves per sodus sutvarkėte, kelkraščius užlyginote – labai gerai. Tačiau Pylimėlių gatvėje, nuo rudens duobės tik didėja ir didėja – jau pavojinga važinėti darosi. O automobilių srautas ten pakankamai didelis, nes visi į darbą važiuoja pro Rokantiškių kapines… Gal, sakau, galima būtų tas duobes bent kokiais nors akmenukais užbarstyti.
O meras sako: jei pinigų būtų, visas gatves sutvarkytume, tačiau dabar darome viską pamažu, ten kur labiausiai reikia. Tačiau, sako, pažiūrėsim, ką galima padaryti.
Žodžiu, dar kartą visko vienas kitam palinkėjom ir išsiskyrėm.
Praėjo Kalėdos, po to vėl buvo kelios darbo dienos ir štai važiuoju aš namo gruodžio 31 dieną ir spėkit ką? Ogi duobės Pylimėlių gatvėje tai užpiltos. Ne, asfaltuoti niekas neasfaltavo iš naujo (tokiu oru niekas ir negali to daryti), tačiau duobių nebėra, o tai reiškia, kad visi gali važiuoti tiesiai ir nebijoti, kad įkritęs į kokią duobę gali ratą ten palikti.
Prieš Naujus nuotaika iš karto pasitaisė… ir pagalvojau: galit keikti Vilniaus merą kiek norit, o aš dabar žinau, kad jis klauso ir girdi. Be to, jaučiausi šiokį tokį gerą darbą ir pats padaręs – juk Pylimėlių gatve šimtai mano kaimynų važinėja į darbą, vežioja vaikus į mokyklas…Manau, kad ir jiems visiems pamačiu užlygintas duobes, nuotaika bent trumpam pasitaisė.
Taip, kai kas iš Jūsų galbūt sakysit, kad išgirdo tik todėl, kad kalbėjo su manimi. Gali būti – bet tik todėl, kad lengviau buvo prisiminti:)
Tačiau nemanau, kad jei koks nors kitas vilnietis būtų priėjęs prie mero ir pasakęs, kad gatvėje, kurioje jis gyvena, dėl duobių neįmanoma pravažiuoti, J.Imbrasas būtų numojęs ranka.
Bėda ta, kad dažnai mes paprasčiausiai tingime prieiti ir pasakyti. O gal būna nedrąsu, nepatogu… Arba tiesiog galvojame – vis tiek niekas nepasikeis. Nors net nepabandėme.
Aš ir pats, prisipažinsiu, jau kokį mėnesį galvojau, kad reikėtų parašyti į savivaldybę, kad tomis duobėmis pasirūpintų. Bet niekaip neprisiruošdavau. O čia še tau – tokia proga. Pats meras po ranka pasitaikė…
Tad sakau ačiū, mere. Už tai, kad išklausėte ir už tai, kad nenumojote ranka. Nors kuo lengviausiai galėjote – juk krizė.
O visiems vilniečiams sakau – bandykit ir Jūs. Ir ne tik vilniečiai. Bandykit visi.
Tai tokia štai mano Kalėdinė pasaka…:)
(15 balsų, vidurkis: 4,40 iš 5)
Loading...
