Artūras Račas

Vėl naudojuosi proga pasiūlyti ne savo tekstą.

Jis turėtų būti įdomus nors šiek besidomintiems politika, nes kalbama apie Europos Parlamento rinkimus. Apie buvusius ir įvyksiančius po poros mėnesių.

Viena maža pastaba – 27 metų teksto autorė yra Liberalų Sąjūdžio narė, nuo 2007 metų – Klaipėdos miesto tarybos narė ir Europos Parlamento nario Eugenijaus Gentvilo padėjėja.

*************************************************************

Ar Jums nėra taip nutikę – atsiverčiate horoskopą, perskaitote prognozes savo ženklui ir pagalvojate: įdomu, ir aną savaitę man sakė tą patį. Arba apsidžiaugiate: tai kaip tik tas atsakymas, kurio ieškau. Horoskopai tai lyg žaidimas, turintis begalę teisingų atsakymų. Iš kurio galo jį beskaitysi, kurio ženklo prognozėmis besidomėsi – visi jie bus kažkuo panašūs, šabloniški, besikartojantys, įkvepiantys ar neutralūs, tinkantys ir vakar dienai, ir šiandienai, ir tau, ir tavo draugui. Bet nežiūrint į šią mažą smulkmeną, horoskopai visada mus domina, nes juose randame tai, kas mums svarbu ir aktualu, jie suteikia vilčių.

Tačiau pereikime nuo horoskopų prie 2004 metų rinkimų į Europos Parlamentą (EP) politinių partijų programų. Sakysite, kas čia per šuolis? O visai logiškas. Naujų rinkimų į EP kampanija prasidės už gero mėnesio, o rinkimai vyks birželio 7 dieną. Greitai politinės partijos, keliančios savo kandidatus, pradės siūlyti mums vieną už kitą išganingesnes programas. O mums ir vėl reikės rinktis. Klausimas, ar pasiriksime teisingai ir kaip tai padaryti paprastam žmogui.

Politinių partijų programos – akių dūmimas ar žinių stoka?

Skaitant 2004 metais rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvavusių politinių partijų rinkimų programas, susidaro nuomonė, kad mūsų politikai neatliko namų darbų ir nepasidomėjo, ką iš tikrųjų veiks EP nariai, kokią konkrečią įtaką EP sprendimai turės Lietuvai, o išrinkti europarlamentarai – nacionalinėms institucijoms ir šalies vidaus politikai. Partijos pasirinko įprastą kelią – kalbėti apie tas pačias aktualias vidaus politikos problemas, apie kurias jos kalba tiek rinkimų į savivaldybių tarybas, tiek ir į Seimą programose. ES problemos juk tokios tolimos ir svetimos, tad mažiau svarbios. Bet ar tai tik nežinojimas, ar noras rinkėją apgauti?

Įdomu, jog ir paskutiniojo Eurobarometro „Piliečiai ir 2009 m. Europos Parlamento rinkimai” apklausa rodo, kad lietuviams kandidato į europarlametaro kėdę pozicijos nacionaliniais klausimais kur kas labiau padeda apsispręsti balsuojant dėl kandidato EP rinkimuose, negu jų pozicija europiniais klausimais. Tuo mes labai išsiskiriame iš ES piliečių, kurie europiniams klausimams Europos Parlamento rinkimuose skiria kur kas daugiau dėmesio.

Sakysite, o kas čia blogo, kad Lietuvos politinės partijos kalba apie Lietuvos problemas? Tame nieko blogo nėra, tačiau rinkimų į Europos Parlamentą metu partijos neturėtų dumti mums akių sakydamos, kad jų atstovai patekę į visos Europos Sąjungos Parlamentą, spręs Lietuvos vidaus problemas, nes tai nėra EP funkcijos. Ir jei šį triuką partijos kartos ir 2009 rinkimų programose, tai jau panašės į paprasčiausią apgaulę.

Todėl šiuo straipsniu kviečiu jus leistis trumpai kelionei į netolimą praeitį ir paanalizuoti, ką mums, rinkėjams, 2004 metais žadėjo dvylika politinių partijų, kėlusių savo kandidatus į Europos Parlamentą. Šiuo straipsniu noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos politinių partijų 2004 metų Europos Parlamento rinkimų programose galima rasti bet ką: informaciją apie ES funkcionavimą, nuogąstavimus dėl Lietuvos savarankiškumo ir siūlymus, kaip spręsti Lietuvos vidaus politikos problemas, bet tik ne Europą, apie kurią šiose programose ir reikėtų kalbėti. Juk šios programos skirtos Europos Parlamento rinkimams, o ne Seimo ar savivaldybių tarybų…

Iš partijų programų – pamokėlės apie Europos Sąjungą

Gal kada ieškojote glaustai pateiktos informacijos apie Lietuvos susiderėtas sąlygas stojant į ES, arba trumpojo Lisabonos strategijos varianto? Ar pagalvojote, kad būtent šią informaciją galite rasti ne kur kitur, bet politinių partijų programose? Kaip ir minėjau, juose galima rasti viską, net ir tai.

Pavyzdžiui, puikų informacinį darbą atliko Naujoji sąjunga (socialliberalai). Jų programa labiau priminė pamokėlę apie Europos Sąjungą, jos institucijas ir veiklą, nei rinkimų programą. Socialliberalai tikriausiai taip nusprendė išsiskirti iš kitų partijų ir vietoj pažadų pažerti rinkėjams žinių. Jie taip stengėsi išvardinti visus narystės ES privalumus Lietuvai, kad nepatingėjo surašyti net susiderėtų sumų, skirtų finansinei paramai, tiesioginėms išmokoms ūkininkams bei kaip tai atsilieps šalies bendrajam nacionaliniam produktui ir kiek tai sudarytų vienam gyventojui.

Socialdemokratai nenorėjo būti prastesni – savo programa jie ko gero siekė nurungti visus savo politinius konkurentus. Jie atliko milžinišką darbą, sukonspektavo ir pagal Europos socialistų partijos manifestą adaptavo Lisabonos strategiją – ES strateginį tikslą per 10 metų paversti Europos Sąjungos ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje. Be to, socialdemokratai buvo visiškai atviri, jie juodu ant balto užrašė, kad ši strategija Lietuvoje bus įgyvendinta per mūsų valstybės ilgalaikės raidos strategiją. Taigi, viskas mūsų Vyriausybės ir Seimo narių rankose, tačiau anaiptol ne europarlamentarų…

Lietuvos partijos – moralės ir tautiškumo gelbėtojos

Skaitant politinių partijų programas, į akis krenta keistos baimės ir nežinios nuotaikos. Politinės partijos daug dėmesio skyrė rinkėjų įtikinėjimui, kad jų atstovai EP darys viską, kad tik mūsų lietuvių kalba nepražūtų, o lietuvių tauta neištirptų Europos tautų katile. Žadėjo ginti mūsų identitetą ir tautiškumą bei skatinti lietuvybę Europos ir pasaulio erdvėje.

Tik socialliberalai informuodami vis ramino žmones, kad mūsų tautinis identitetas ir kalba išliks, kaip išliko senosiose šalyse-narėse, kad ES neturi formalių galių veikti valstybių narių kultūros politikos, o lietuvių kalba bus viena iš oficialių kalbų ir į ją bus verčiami visi ES dokumentai.

Ne vienai Lietuvos partijai užkliuvo ir Europos senbuvių vertybinis pamatas kalbant apie šeimą ir moralę. Nežinia, ar pačios išsigando, ar tik rinkėjus gąsdino, kad Europa labai greitai „užkrės“ lietuvius idėjomis apie partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų ar dar kokiomis europietiškomis moralės „ligomis“. Todėl pradedant konservatoriais, kurie šį tikslą įrašė pirmuoju programos punktu, baigiant liberalais demokratais, kurie burnos su savo programa daug neaušino, – visi stengėsi užtikrinti savo rinkėjus, kad jų atstovai darys viską, kad šeima ir liktų šeima, ir jokių diskusijų toliau šiuo klausimu. Susidaro įspūdis, kad politinės partijos ne tik nepasidomėjo EP funkcijomis, bet taip pat užsiėmė visuomenės gąsdinimu ir apgaudinėjimu, kad jų atstovai bus lietuvių kalbos ir kultūros bei moralės gelbėtojai ES, kai realybėje joks pavojus šioje srityje mums net negrėsė.

Potencialūs EP nariai – užsimoję kontroliuoti Lietuvos valdžią

Europos Parlamento funkcijų neišmanymą partijos, kėlusios savo kandidatus 2004 metais, demonstravo ir žadėdamos kontroliuoti viską, pradedant nuo skaidraus ES paramos panaudojimo Lietuvoje iki nacionalinio biudžeto. Partijos teigė, kad jų atstovai, tapę Europos Parlamento nariais, darys viską, kad tik būtų išvengta korupcijos ir lėšų švaistymo, kad ES pinigai pasiektų ne tik Vilnių ar kitus didžiuosius miestus, bet kuo daugiau jų nukeliautų arčiau kiekvieno kaimo ir žmogaus, kad jų gautų tie, kuriems jų labiausiai reikia.

Darbo partija žadėjo net kontroliuoti Lietuvai skirtų lėšų naudojimą, reikalauti finansavimui skirtas sumas didinti bei keisti struktūrinių fondų paramos naudojimo taisykles. O štai Lietuvos lenkų ir rusų koalicija žadėjo dar daugiau – jų atstovai būtų pasiryžę net patys teikti informaciją ir ieškoti galimybių, kaip pritraukti daugiau struktūrinių fondų lėšų tautinėms mažumoms.

Liberalų ir centro sąjunga savo programoje sakė, kad jos nariai aktyviai prižiūrės, kaip Europos Sąjungos institucijos laikosi Lietuvos atžvilgiu priimtų įsipareigojimų. Na, o darbiečių atstovai, atrodė, kad padarys tvarką ne tik panaudojant ES paramą, bet ir kontroliuojant visą Lietuvos valdžią vykdydami biudžeto ir kitą parlamentinę kontrolę bei reikalaudami, kad visos Lietuvos valdžios institucijos viešai atsiskaitytų už savo veiklą Europos Sąjungos institucijose.

Štai koks pasiryžimas. Tik deja, nors šie ketinimai rinkėjui gali atrodyti labai aktualūs ir priimtini, Europos Parlamento nariai tokių galimybių neturi ir taip elgtis paprasčiausiai negali. Galime daryti tik dar vieną išvadą – partijos iš savo nežinojimo, o galbūt ir sąmoningai klaidino žmones, siekdamos jų palankumo.

EP programose – ketinimai spręsti vidaus politikos problemas

Net kelios partijos, galima sakyti, atvirai skatino emigraciją. Įdomus ėjimas. Štai Lietuvos lenkų ir rusų atstovai Europos Parlamente žadėjo padėti jaunimui tęsti mokslus ES šalių aukštosiose mokyklose ir informavo apie galimybę susirasti darbą šiose šalyse. Socialliberalai kaip vieną iš didžiausių narystės ES privalumų pabrėžė lietuvių galimybę laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje. Gal ir gerai, kad šių dviejų politinių partijų atstovai nepateko į Europos Parlamentą, tokiu atveju emigracija iš Lietuvos ko gero būtų dar labiau išaugusi. Beje, jei kalbėtume apie LR piliečiams numatytus apribojimus, pereinamuosius laikotarpius ir visus kitus suvaržymus laisvam asmenų judėjimui ir įsidarbinimui ES, tai dėl šios diskriminacijos į kovą kvietė ir konservatoriai, ir liberalcentristai, ir Valstiečių sąjunga, ir Darbo partija, ir ne taip tiesiogiai visos likusios partijos.

Belieka džiaugtis, kad kur kas daugiau politinių partijų rūpinosi atvirkštiniu reiškiniu – lietuvių pasilikimu Lietuvoje, arba tiksliau Lietuvos žmonių gerovės augimu savo pačių žemėje. Tam užtikrinti vardijo įvairiausius siekius ir konkrečius pasiūlymus bei žarstė pažadus iš kairės, centro ir dešinės. Ir čia prasidėjo pats smagumas, stebint, kaip partijos demonstruoja savo „žinias“ apie Europos Parlamento funkcijas ir žarsto pažadus rinkėjams, kad jų atstovai, išrinkti į EP, spręs tas problemas, kurias iš tiesų priklauso spręsti tik mūsų nacionalinei valdžiai.

Konservatoriai ir Valstiečių sąjunga savo strateginiais tikslais nurodė siekį priartinti darbo sąlygas ir užmokestį Lietuvoje prie europinio lygmens, padidinti švietimo ir mokslo, sveikatos darbuotojų atlyginimus. Darbo partijos atstovai žadėjo skatinti Lietuvą mažinti mokesčius ir kurti naujas darbo vietas, inicijuoti pasiūlymus taikyti mokesčių ir kitas lengvatas labiausiai skurstantiems žmonėms. Socialdemokratai labai daug kalbėjo apie tai, kaip svarbu kurti naujas darbo vietas, didinti užimtumą, suteikti paramą norintiems įsidarbinti, bet nieko labai konkretaus.

O štai liberalcentristų atstovai Europos Parlamente žadėjo siekti, kad į Lietuvą būtų pritraukta kuo daugiau investicijų, sukurta daugiau ir gerai apmokamų darbo vietų, mažėtų socialiniai skirtumai, tiesa, jie dar žadėjo, kad jų atstovai atkurs teisingumą žmonėms – sugrąžins žemes, išmokės kompensacijas ir grąžins indėlius.

Įdomybių ne ką mažiau ir nagrinėjant, ką politinės partijos kalbėjo mokesčių klausimu. Štai konservatoriai, akivaizdu, savo nuomonę mokesčių klausimu per pastaruosius ketverius metus yra tikrai pakeitę, nes Europos Parlamento rinkimų programoje jie teigia pasisakysiantys tik už mokesčių mažinimą ir atkreipia dėmesį, kad dideli mokesčiai yra našta privačiam sektoriui ir verslininkams.

Liberalcentristai vienu iš pagrindinių savo siekių įvardija mokesčių mažinimą ir augančių kainų kompensavimą dar sparčiau augančiais atlyginimais, verslo sąlygų gerinimą Lietuvoje ir smulkaus bei vidutinio verslo plėtrą, beje, jie dar siūlo nustatyti 5 proc. PVM tarifą šildymui.

Pažadai ir siekiai partijų programose liejosi laisvai kalbant apie užimtumo, švietimo ir kultūros politiką, nors reikia atkreipti dėmesį, kad šios sritys ES yra nereguliuojamos ir priklauso valstybių narių kompetencijai, tik nuo mūsų šalies valdžios vidaus politikos sprendimų. Deja, šią skiltį apie tai, kaip Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai žadėjo gelbėti Lietuvos ekonomiką ir ūkį, galima būtų tęsti iki begalės. Bet vaizdelį apie mūsų politinių partijų programas, manau, ir taip susidarėte.

Europos Parlamento programose Europos nerasta

Lietuva, Lietuva ir dar kartą Lietuva. Štai ką randi skaitydamas mūsų politinių partijų rinkimines programas. Nagrinėjant jas net užmiršti, kad aptariamos programos yra skirtos 2004 metų Europos Parlamento rinkimams – europinių temų jose nepalyginamai mažiau nei tų, kurios priklauso išskirtinai nuo vidaus politikos kokybės ir tik šiek tiek nuo Europos sprendimų. Norint atrasti išties europines temas reikėjo pasistengti kur kas labiau. Apie jas partijos užsiminė vos pora sakinių, tarsi iškrentančių iš konteksto ir paminėtų tarytum tik iš reikalo.

Tiesa, reikia paminėti, kad kelios partijos rašė pritariančios tolimesnei Europos Sąjungos plėtrai, dar kelios teigė, remiančios Bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei pasisakysiančios už Bendrosios žemės ūkio politikos reformą. Šiek tiek daugiau nerimavo dėl Rusijos ir ES santykių ir norėjo mažiau Rusijos, bet gal net daugiau NATO arba JAV, nors štai Darbo partija šiuo klausimu mąstė priešingai nei kitos partijos. Daugumoje programų skambėjo nerimas dėl vis didėjančios ES įtakos nacionaliniams parlamentams ir minėjo, kad ryžtingai prisidės reformuojant ES biurokratiją, supaprastinant jos veikimą, mažinant rinkos reguliavimą ir išsaugant decentralizuotą ES sprendimų mechanizmą. Daugmaž tai ir viskas, ką pavyko rasti iš europinės darbotvarkės mūsų lietuviškų partijų programose, nors būtent apie tai ir turėtų kalbėti partijos savo Europos Parlameno rinkimų programose.

Palyginimui pasidomėjau Jungtinės Karalystės bei europinių partijų programomis, kad susidaryčiau bendrą vaizdą, kas aktualu praėjusių EP rinkimų išvakarėse buvo Europai. Karštos temos ir problemos čia visai kitokios – kalbama apie bendrą Europos Sąjungos ateitį, tikslus, gaires, kryptį bei vaidmenį pasaulyje, o nacionalinės partijos išsiskiria viena nuo kitos užimdamos skirtingas pozicijas šiais klausimais ir vardindamos tokių sprendimų pasekmes jų valstybei, žmonėms ir ekonomikai.

Ko laukti 2009 metų rinkimuose

Nesinorėjo labai kritikuoti politinių partijų programų kokybės, bet šis mano pasivaikščiojimas po mūsų partijų pažadų ir svajonių pievas pavirto gana netrumpu tekstu. Dažnai juk pirmas blynas būna šiek tiek prisvilęs, tad partijų barti už ne itin kokybiškas programas gal labai ir nereikėtų. Juk nei patirties, nei supratimo apie tai, ką veikia Europos Parlamentas ir ką ten veiks mūsų atstovai, buvo mažoka.

Bet grįžkime nuo to, ko pradėjome – horoskopų. O ar kartais jūs nesate atsivertę seno horoskopo ir pabandę įvertinti kiek ten buvo tiesos ar susimąstę ką kitokio jis pasakytų jums šiandien?

Telieka lukterėti iki naujos EP rinkimų kampanijos pradžios, o tada pamatysime, ar politinės partijos ir šiais metais seks tomis pačiomis pėdomis – gundys mus išganingais sprendimais, kaip spręsti šalies vidaus problemas, neduodamos net galimybės suprasti, kad tai rinkimai į Europos Parlamentą ir „pamiršdamos“ visai Europai bendras problemas. Dar mėnuo kitas ir pamatysime, ar 2009 metų Europos Parlamento rinkimams skirtos politinių programos, neprimins horoskopų, tinkančių visiems ir visada, visokio tipo rinkimams ir visiems rinkėjams. Manykime, kad partijos nenueis šiuo lengviausiu keliu ir šiek tiek įdės darbo į savo pažadus žmonėms.

(4 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)

Loading...