Juodašimtiškai homofobiškas identitetas pagal L.Pociūnienę
Ką tik perskaičiau Liudvikos Pociūnienės komentarą ir atvirai prisipažinsiu – jaučiuosi visiškai sutrikęs…
Iš A.Ramanausko buvo galima tikėtis to, ką jis padarė. A.Šindeikio dviveidystė – nieko naujo. Bet Liudvika… Žmogus, kuris dar visai neseniai patyrė patyčių ir įžeidinėjimų laviną, gynėsi nuo tų, kurie visais įmanomais būdais, pasitelkdami valstybės struktūras juodinti ir šmeižto jos velionį vyrą… šiandien skelbia kone juodašimtišką homofobiją.
Nebesuprantu, kas darosi. Ir, jei atvirai, tai L.Pociūnienės komentaras man atrodo dar baisesnis nei A.Ramanausko… (net nebežinau, kokį žodį vartoti, nes kaip bepavadinčiau, niekam neįtinka).
Ir visai ne todėl, kad tai, ką daro A.Ramanauską L.Pociūnienė vadina „juodojo humoro“ meistru, o jo…. – „primityviu sarkazmu“. Keista, bet suprantama ir tai, kad L.Pociūnienė lyg su pasimėgavimu naudoja tą A.Ramanausko į kairę ir į dešinę drabstytą žodį. Suprantama, nes L.Pociūnienei tai viso labo „sarkazmas“.
Skaitau ir negaliu patikėti savo akimis. lyg aš ir L.Pociūnienė gyventume skirtingose planetose:
Pirmiausia turbūt reikia trumpai patikslinti, kas vadinama naująja pasaulio tvarka. Jeigu be užuolankų – tai radikalus globalizmas, kuriam trukdo bet koks identitetas – tautinis, lytinis, religinis ar politinis. Tiesa, trukdo ne patys identitetai, o tai, kad jie sudaro natūralią terpę pamatinių vertybių sistemai, kuria besivadovaujančiais žmonėmis žymiai sunkiau manipuliuoti.
Liudvika, aš esu lietuvis, vyras, ateistas ir tikriausiai socialdemokratinių pažiūrų. Man niekas netrukod, man labai gerai, aš jaučiuosi, kad esame globalaus pasaulio dalimi. Pasaulio, iš kurio galime perimti, kas vertinga ir atmesti, kas mums netinka ar nepatinka. Pasaulio, kuriame esame laisvi rinktis ir kuriame, nepariklausomai nuo mūsų pasirinkimo, turėtume jaustis saugūs.
Turėtume. Bet skaitydamas, tai, ką rašote, aš saugus nebesijaučiu. Nes man baisu, kai skaitau, kad jūs sutinkate su „liūdnu pašmaikštavimu, kad dabar lengviau „išdulkinti“ padorų normalios orientacijos vyrą, nei kokį gėjų“, kad gėjai, „gan adekvačiai suvokia savo nedalią“ ir kad „partnerystės įstatymas ar paradai jiems nereikalingi“.
Aš šiurpstu, kai iš pažiūros, atrodytų, inteligentiškas žmogus, kažkada net buvęs mano kolega, viešai sako:
Kurį laiką kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, laikiausi nuomonės, kad tos pačios lyties asmenų intymūs santykiai – išimtinai asmeninis jų reikalas, tegul tik nelenda prie vaikų. Bet, atrodo, visuomenės mastu tikslas yra būtent šis… O paaugliai jau gan atvirai kartais sako – kodėl ne? Matyt, niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad garantuota intensyvios sodomijos pasekmė senatvėje – tas pats fekalijų nelaikymas… Jeigu klausiu savęs, ar galiu gerbti dviejų suaugusių žmonių pasirinkimą žaloti vienas kitą, mano atsakymas aiškus – ne.
Liudvika, nepykite, bet jums reikėtų kalbėti ne apie kitų žmonių ateitį, o apie savo dabartį. Nes savo rašiniu jūs demontruojate, kad labiausiai sužalota esate jūs pati. Jūs sužalota neapykantos, nepakantumo kitaip besielgiantiems ir kitaip mąstantiems, norintiems rinktis ir būti saugiais, nepaisant savo, tegul ir daug kam nepriimtino, pasirinkimo. Viso to, kuo žalojo jūsų velionį vyrą…
Nes tik labai sužalotas žmogus gali viešai ištarti frazę, nuo kurios turėtų pasišiaušti visi mano ir net, spėju, A.Ramanausko plaukai:
Šiandien toleruojame gėjų santuokas, ryt leisime jiems įvaikinti beglobius vaikus, o poryt nematysime nieko bloga, kad tie vaikai seksualiai išnaudojami? O gal ir žmogienos paragauti užsigeidusiems rasim pateisinimų? Juk individo laisvė – aukščiau visko…
Taip. Liudvika, mes galime toleruoti gėjų santuokas, mes galime nuspręsti leisti jiems įsivaikinti vaikus – jei visi dėl to susitarsime. Mes taip pat galime toleruoti tuos, kurie nepritaria gėjų santuokoms, tuos, kurie gyvena susituokę ir tuos, kuriems santuokos nereikia. Mes galime toleruoti tuos, kurie laiko save lietuviais ir tuo didžiuojasi, tačiau lygiai taip pat ir tuos, kurie manosi esą lenkai, totoriai, rusai ar prūsai, Europos ar net viso pasaulio piliečiai. Mes galime toleruoti didelius ir mažus, apžėlusius ir plikus, galime toleruoti, kad jie meldžiasi Jėzui Kristui, Mahometui, Budai ar marsiečiams, ar nesimeldžia niekam.
Viskas priklauso tik nuo mūsų ir mūsų gebėjimo susitarti, neprimetant vieni kitiems savo valios. Arba savo jėgos. Ir būtent tai ir yra pati aukščiusio individo laisvės forma, kuri, jums, panašu, ne tik nepriimtina, bet ir nesuprantama.
Bandymas sieti homoseksualių asmenų norą saugiai gyventi kartu su vaikų seksualiniu išnaudojimu ar žmogienos valgymu yra tolygu sieti meldimąsi Jėzui Kristui su būtinybe užmėtyti moteris akmenimis, kai joms baigiasi vaisingumo ciklas ir primena tuos laikus, kai vienos netoleruojamos tautybės asmenys turėdavo nešioti geltoną žvaigždę.
Jūs už tokią „toleranciją“? Kai jūs, P.Gražulis, K.Uoka ir M.Adomėnas nustatinės, ką mes galime toleruoti, o ko ne? Tai ir bus tas tautinis, religinis, lytinis ir politinis identitetas pagal L.Pociūnienę?
Ačiū, Liudvika, man tokio jūsų identiteto nereikia.
Ir šia prasme jūs man baisesnė net už A.Ramanauską.
(26 balsų, vidurkis: 4,62 iš 5)
Loading...
