… Iš karto noriu atsiprašyti kai kurių savo dabartinių ir buvusių kolegų, kurių pavardės bus paminėtos žemiau. Tai padariau todėl, kad kito būdi išsiaiškinti tiesą paprasčiausiai nėra. Ypač, jei aiškintis tai reikės teisme. Kita vertus, paminėjimas juk niekuo neįpareigoja ir visi paminėtieji galės patys nuspręsti, kaip jiems elgtis. Nepaisant to, vis tiek jūsų atsiprašau.

*********************

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai

Į 2012 11 21 raštą Nr. SK-211/S-991

PAAIŠKINIMAS

Atsakydamas į Jūsų 2012 11 21 dienos raštą, kuriame prašoma paaiškinti A.Matonio skunde nurodyto ginčo objekto aplinkybes bei pateikti poziciją dėl susidariusios situacijos, pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į pateikto skundo neatitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams bei kitiems galiojantiems teisės aktams.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad Žurnalistų etikos inspektorius, be kitų jam įstatymo priskirtų funkcijų,

• nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo;
• nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse;
•  nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse;

Kartu Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad visuomenės informavimo priemonė yra “laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.”

Tinklaraštis nėra nei laikraštis, nei žurnalas, nei biuletenis, nei televizijos ar radijo programa. Lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio “tinklaraštis” apibrėžimo, tačiau tarptautinėje literatūroje tinklaraštis yra suprantamas, kaip asmeninis dienoraštis, kuriame jį rašantis autorius dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis, įžvalgomis ir pan. (http://dictionary.reference.com/browse/blog).

Tarp Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo Žurnalistų etikos inspektoriui priskiriamų kompetencijų nėra nurodyta pareiga nagrinėti skundus dėl asmeniniuose dienoraščiuose paskelbtų nuomonių.

Todėl A.Matonio skundas dėl tinklaraštyje http://racas.lt trumpam paskelbtų įžvalgų nėra Žurnalistų etiko inspektoriaus kompetencijos objektas ir turėtų būtu atmestas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

A.Matonio skundas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalvimų turėtų būti atmestas ir todėl, kad jis surašytas visiškai nepagrįstai, tai yra, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes.

A.Matonis skundą Žurnalistų etikos tarnybai pateikė 2012 metų lapkričio 15 dieną. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos tinklalapyje skelbiama skundų pateikimo tvarka įsakmiai nurodo, kad skunde turi būti nurodyta  “visuomenės informavimo priemonė ir konkreti publikacija ar laida, kurioje buvo paskleista informacija, žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą”.

Tuo tarpu skundo autorius A.Matonis savo 2012 metų lapkričio 15 dienos skunde nenurodo nei visuomenės informavimo priemonės (kaip jau minėta, tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė), nei jame skelbtos publikacijos. Pažymėtina, kad A.Matonis ir negalėjo pateikti nuorodos į publikaciją, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, kadangi skundo pateikimo metu, A.Matonio minima publikacija neegzistavo. Lygiai taip pat, kaip skundo pateikimo metu neegzistavo ir A.Matonio socialinio tinklo Facebook profilyje skelbti įžeidimai mano atžvilgiu, kuriuos A.Matonis, rašydamas savo skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, ištrynė. Nežinau ar dėl to, kad yra bailys, ar dėl to, kad nenorėjo, jog liktų jo galbūt alkoholio poveikyje atsiradusių kliedesių įrodymų. Jei reikėtų įrodymų apie A.Matonio santykius su alkoholiu ir to pasekmes, Žurnalistų etikos tarnybai galėčiau pasiūlyti pakviesti liudininkais buvusius ir esamus BNS darbuotojus, pavyzdžiui, A. Strimaitytę, E.Samoškaitę, D.Motuzaitę, R.Pakėnienę, A.Taluntytę, Aleksandrą Matonį, R.Šimkų ir daugelį kitų.

Atsžvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, prašau A.Matonio skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neatitinkantį Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Jei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, nepaisydama Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų, manys esant būtina nagrinėti teisiškai nepagrįstą A.Matonio 2012 metų lapkričio 15 dienos skundą, prašau atsižvelgti į žemiau išdėstytus paaiškinimus dėl asmeniniame tinklaraštyje http:// racas.lt išdėstytos mano asmeninės nuomonės.

Lietuvos Respublikos Visuomenės Informavimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad “Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai”, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (žr. Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II)

Jau minėta, kad tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė. Tai yra vieta, kurioje asmenys skelbia savo asmenines nuomones, reakcijas į vykstančius įvykius, įžvalgas ir pan. Todėl ir A.Matonio skundžiamus teiginius reikėtų vertinti ne kaip žinių skleidimą, o kaip nuomonę.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad A.Matonis yra laikytinas viešu asmeniu. Jis yra gerai žinomos Visuomeninės Lietuvos televizijos LRT naujienų tarnybos direktorius, komentuojantis politinius ir ekonominius įvykius televizijos ir radijo laidose, kartais skelbia savo komentarus didžiausiuose Lietuvos naujienų poraluose, o po neseniai vykusių Seimo rinkimų vizitavo rinkimus laimėjusių partijų būstines, kur buvo maloniai priimtas ir vaišinamas alkoholiniais gėrimais (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/fotoreportazas-is-darbo-partijos-rinkimu-stabo-be-zodziu ). Tai liudija, kad A.Matonis yra žinomas, atpažįstamas ir kai kurių net vertinamas, tai yra, neabejotinai viešas asmuo. Lietuvos teismų praktikoje yra nurodyta, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra gerokai platesnės nei privačių asmenų.

Savo 2012 11 15 skunde A.Matonis teigia, kad asmeniniame dienoraštyje mano pareikšta nuomonė pažeidžia jo garbę ir orumą. A. Matonis nurodo, kad jo garbę ir orumą bei profesinę reputaciją žemina šie teiginiai:

“prostitutai bačiuliai ir matoniai”;

“žurnalistinių prostitutų gauja, susidedanti iš bačiulių, matonių ir grinevičiūčių”;

“žurnalistas negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A.Matonis”;

“tokių prostitutų, kaip A.Bačiulis, ar A. Matonis, kurie savo egzistavimą bando pateisinti tuo,kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje”

Skundo autorius A.Matonis nepagrįstai teigia, jog aukščiau minėti teiginiai yra “informacija”.

Aukščiau minėtos Visuomenės informavimo įstatyno nuostatos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo sprendimai gana aiškiai nubrėžia ribą tarp nuomonės ir žinios, tai yra, tarp nuomonės ir informacijos.

Terminas “prostitucija”, be tiesioginės reikšmės, kuri reiškia seksualinių paslaugų teikimą už pinigus, visuotinai yra taip pat suprantamas, kaip metafora, reiškianti principų, vertybių ar profesinės etikos ignoravimą ar išdavimą (http://en.wikipedia.org/wiki/Prostitution#Other_meanings) .

Būtent šia prasme terminas “prostitutas” ir buvo vartojamas A.Matonio skundžiamame asmeninio dienoraščio http://racas.lt įraše, kuris skundo teikimo metu jau neegzistavo.

Terminas “prostitutai”, kaip ir “žurnalistinių prostitutų gauja”, mano asmeniniame tinklaraštyje išreikštoje nuomonėje buvo naudojamas perkeltine ir tarptautiniame kontekste visuotinai pripažįstama reikšme, nurodančia, kad A.Matonis, kaip ir kai kurie kiti Lietuvos žurnalistai, 2003-2004 metais vykstant prezidento R.Pakso apkaltos procesui, mano nuomone, nesilaikė Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo keliamų reikalavimų:

• teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje;
• vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų;

A.Matonis, kaip ir kai kurie kiti asmenys, vadinatys save žurnalistais,  apkaltos metu, mano nuomone, nepaisė pagrindinės žurnalisto darbo taisyklės, tai yra, informuoti visuomenę, pateikiant faktus ir skirtingas nuomones, o ne užsiimti politine propaganda stojant į kurią nors politinio konflikto pusę. Tokį A.Matonio pasirinktą žurnalistinės kelią puikiai iliustruoja skundo autoriaus kartu su R.Lopata, nežinia kieno lėšomis,  išleista knyga “Prezidento suktukas” (Leidykla: Versus aureus Išleista: 2004 m., VilniusViršelis: minkštas ISBN kodas: ISBN 978-9955-60-110-4), kurioje A.Matonis atvirai reiškia savo antipatiją apkaltos būdu iš prezidento pareigų pašalintam prezidentui R.Paksui. Tai, beje, pastebėjo ir kitos, savo reputaciją saugančios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui “Verslo žinios”, kur pristatant minimą knygą buvo teigiama, jog “net ir nepažįstantiems politologo Raimundo Lopatos ir žurnalisto Audriaus Matonio ir nežinantiems jų profesinės veiklos bei politinių pažiūrų – aiškiai matyti, kieno pusėje yra knygos autoriai (http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1131&id=3240#ixzz2EC6iBa4s)

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad dalis minimoje knygoje esančių A.Matonio ir R.Lopatos kliedesių, kuriuos galima vadinti nuomonėmis, nebuvo pagrįsti jokiais faktais arba vėliau net net paneigti Lietuvos teismuose. Tai, mano nuomone, daug ką pasako apie A.Matonio profesinę reputaciją, kuri, jei kam nors tai įdomu, mano asmenine nuomone, yra gerokai žemiau jūros lygio nei Negyvoji jūra. Šia prasme, A. Matonio skunde esantis prašymas apginti jo, kaip žurnalisto, reputaciją yra niekinis, nes negalima apginti to, ko, mano nuomone, nėra.

Jau minėta, kad A.Matonis savo skunde nepagrįstai teigia, jog tinklaraštyje http://racas.lt buvo pateikta informacija. Taip pat minėta, kad tinklaraštis yra dienoraštis, kuriame autoriai skelbia savo nuomones, požiūrius ir įžvalgas.

Taip pat minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiaškinimą, nuomonei netaikomi tiesos kriterijai, o asmeniui palanki ar nepalanki fakto interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki ar nepalanki nuomonė.

Būtent taip ir derėtų vertinti A.Matonio skunde esantį teiginį, neva jo garbę ir orumą bei profesinę reputaciją žemina nuomonė, jog žurnalistas“negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A.Matonis”.

Faktas yra tas, kad A.Matonis dar iki apkaltos proceso neslėpė savo simpatijų tuometiniam prezidentui V.Adamkui ir kitiems jam patinkantiems politikams, draugiškai su jais bendravo (tai patvirtina ir V.Adamkus savo prisiminimų knygoje “Paskutinė kadencija”, 367 puslapyje rašantis: “Naudodamasis laisvesne diena, pakviečiau pietų žinių agentūros BNS generalinį direktorių, žurnalistą Audrių Matonį. Kalbėjomės apie politinę padėtį, artėjančius Seimo rinkimus. Priėjome bendrą nelinksmą išvadą: nieko gero Lietuvos politiniame gyvenime artimiausiais metais tikėtis neverta, neregėti ryškių asmenybių..”). Galima spėti, kad tokių draugiškų pokalbių su V.Adamkumi ir kitais politikais, kurių metu buvo prieinama “bendrų išvadų”, A.Matonis turėjo ne vieną ir ne du. Mano požiūriu, tai trukdė jam vykdyti savo pareigą ir nešališkai bei objektyviai vertinti Lietuvoje vykstančius procesus.

Mano nuomone būtent už tai, tai yra už aiškiai demonstruojamą palankumą V.Adamkui ir jį remiantiems politikams, A.Matonis, jau baigiantis prezidento V.Adamkaus kadencijai ir buvo apdovanotas valstybiniu apdovanojimu. Toks V.Adamkaus žingsnis, panašu, buvo įžvalgus, nes kaip jau anksčiau minėta, A.Matonio elgesys per apkaltos procesą leidžia susidaryti nuomonę, kad jis buvo ne nešališkas stebėtojas, o asmuo, galbūt atidirbinėjantis už jam padovanotą valstybės apdovanojimą, kuris pamiršęs savo, kaip žurnalisto pareigą, užėmė deramą vietą politinių propagandistų gretose.

Mano asmenine nuomone, valstybinis apdovanojimas iš V.Adamkaus rankų būtent ir buvo atlyginimas už žurnalistikos vertybių ir moralinių principų išdavystę. Tokia mano nuomonė yra grindžiama Lietuvos Respublikos įstatymais, pagal kuriuos A,Matonis už savo veiklą net po mirties negalėtų pretenduoti į jokį valstybinį apdovanojimą, nes tai ką jis daro ir darė, mano asmenine nuomone, neturi nieko bendro nei su žurnalistika, nei su etika, nekalbant jau apie reputaciją.

Verta pažymėti ir tai, kad tiek V.Adamkaus prisiminimų knygoje, tiek V.Adamkaus dekrete dėl A.Matonio apdovanojimo A.Matoniui priskiriamos pareigos, kurių A.Matonis niekada savo gyvenime nėjo, nors galbūt ir labai norėjo. Ši aplinkybė, mano nuomone, atskleidžia A.Matonio tuščiagarbiškumą, kuri tikriausiai ir lėmė jo norą draugauti su politikais ir būti kviečiamam pietų pas patį šalies prezidentą. Kartu ši aplinkybė, mano požiūriu, leidžia suabejoti ir A.Matonio etika, profesionalumu bei reputaciją, kurią jis neva bando ginti, nes asmuo leidžiantis teisės akte priskirti sau aukštesnes pareigas, kurių jis nevykdo, mano supratimu tikrai nėra profesionalus žurnalistas.

Savo nuomonę aš grindžiu ir asmenine patirtimi, kuri leido man A.Matonį matyti darbe ir laisvalaikiu. Jei Žurnalistų etikos tarnybai būtų įdomu, galėčiau ne tik pasidalinti savo asmeninais įspūdžiais apie A.Matonio darbo etiką, bet ir pasiūlyti pasikviesti apie ją paliudyti A.Matonio bendradarbes bendrovėje BNS, pavyzdžiui, A.Strimaitytę, E.Samoškaitę, J.Litvinienę ir tuziną kitų. Naiviai ir nuoširdžiai tikiuosi, kad visi liudytų sąžiningai.

O jei taip, tai net neabejoju, kad A.Matonio skundžiama mano nuomonė, kad “tokių prostitutų, kaip A.Bačiulis, ar A. Matonis, kurie savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje” yra visiškai pagrįsta ir turi teisę egzistuoti, jei Lietuvos Respublikoje vis dar galioja įstatymai, įskaitant ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.

Nes, mano asmenine nuomone, žurnalistams valstybiniai apdovanojimai gali būti teikiami tik už ypatingus nuopelnus, o A.Matonis, mano nuomone, tikrai nepatenka tarp tų, kurie įvardijami kaip “nusipelnę Lietuvai asmenys, pasižymėję ypač uoliu ir sąžiningu darbu, visuomenine veikla”.

Aš sakyčiau, kad yra priešingai – būtent dėl tokių kaip A.Matonis šiandien Lietuvos žiniasklaida yra tokioje apgailėtinoje būsenoje, kai beveik neliko jokių principų, jokių vertybių, jokios žurnalistikos, o tik ordinai, raudoni kilimai, priėmimai, bruderšaftas su rinkimų laimėtojais (nesvarbu, kas laimi), degtinytė ir mašinytės.

Todėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai siūlau A,Matonio skundo nevertinti rimtai (o tik kaip bandymą asmeniškai atsikeršyti) ir jį atmesti kaip teisiškai nepagrįstą, neatitinkantį Lietuvos Respubikos įstatymų reikalavimų, neargumenentuotą ir paprasčausiai juokingą.

Pagarbiai

Tinklaraščio http://racas.lt autorius

Artūras Račas

Vilnius, 2012 m. gruodžio 4 d.

(8 balsų, vidurkis: 4,63 iš 5)

Loading...