Deja vu: A.Gailiaus tekstą skaitant

Man retai būna, kad išgyvenčiau „deja vu“, bet būtent taip nutiko šį vakarą. Ir susiję tai su V.Landsbergiu, kurio rašymo ir kalbėjimo stilių, maniau, visada galiu atskirti nuo kitų. Juk niekas kitas nesugalvoja tokių metaforų kaip jis, niekas kitas iki šiol nesugebėjo paleisti tiek daug frazių, tapusių klasika.

Ir štai skaitau tekstą, kuriame randu tokius sakinius:

Štai ir su Valstybės diena kai kuriuos mūsų raudonomis vėliavomis, kūjeliais, pjautuvėliais ir gerai girdėtomis nešvankybėmis pasveikino mielasis kaimynas, kuris, kaip kažkada rašė sovietinis literatūros klasikas, visada pasirengęs mus priglausti, bet kokiai bėdai ištikus.

 

Artėjant rinkimams, prasideda negražūs pasistumdymai dėl vietos partijų sąrašuose. Neabejoju, kad tų pasistumdymų esama visose partijose, bet kažkodėl daugiausiai girdime apie grumtynes dešinėje. Vyksta nepaliaujamas protų jaukimas, į kurį šit įsijungė dar ir keturios naujos partijukės.

Pastarojo sakinio paskutinis žodis beveik nepalieka abejonių, jog tai – Profesoriaus tekstas. Tačiau akys sako ką kitą. Tai Antanas Gailius.

Negaliu patikėti, tad skubiai „pragooglinu“. Yra toks – poetas ir vertėjas, gimęs 1951 m. Švendriškiuose, Jurbarko rajone. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Nuo šiol visada skaitysiu. Nors visada maniau, kad Profesorius yra nepakartojamas.

 

 

(3 balsų, vidurkis: 3.67 iš 5)
Loading...