Artūras Račas

Šiandien, minint penkioliktąsias Sausio 13-osios metines, tikriausiai reikėtų kalbėti ne apie politiką ar vėl prasidėjusius nesutarimus valdančiojoje koalicijoje. Šiandien reikėtų prisiminti, kokie buvome mes, kokia buvo Lietuva prieš penkiolika metų ir pasidžiaugti, kad per šį gana trumpą laikotarpį nuėjome taip toli į priekį. Šiandien reikėtų bent mintyse pagerbti tuos, kurie žuvo ar buvo sužeisti prie televizijos bokšto atėję ginti to didžiausios vertybės, kurią šiandien turime – laisvės. Šiandien derėtų būti oriems, išdidiems, geriems, nepaisant ...

Naujųjų išvakarėse įprasta trumpam stabtelėti ir pažiūrėjus atgal pabandyti įvertinti, kas įvyko per visus praėjusius metus, kokių permainų tie metai atnešė ir ką tos permainos žada ateityje. Kai kas, pavyzdžiui, valstybės vadovas, teigia, kad metai buvo tokie blogi, jog juos derėtų išbrauki iš kalendoriaus ir pamiršti. Tačiau Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas šalies vadovui nepritaria ir tvirtina, jog 2005-ieji buvo visai neblogi, o didžiausias laimėjimas buvo tai, kad nesubyrėjo valdančioji dauguma ir jos sudaryta Vyriausybė. Aš asmeniškai būčiau linkęs pritarti Seimo ...

Norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. Ši, nors jau ir gerokai nuvalkiota frazė geriausiai apibūdina dabartinės valdžios pastangas užsiimti verslu ir uždirbti iš „Mažeikių naftos“ pardavimo pasinaudojant sunkia jos šeimininkės dabartine padėtimi. Tačiau panašu, jog pasišildyti rankų prie „Jukos“ laužo dabartinei Vyriausybei ir jos vadovui Algirdu neteks. Nes „Jukos“, nors ir iš visų pusių spaudžiama Rusijos teisėsaugos institucijų bei Vakarų kreditorių, atrodo, nėra nusiteikusi painioti verslo ir politikos ir siekia vienintelio tikslo – kad „Mažeikių naftos“ pardavimas jai būtų finansiškai ...

Kartais net keista, kiek daug svarbių dalykų gali pasislėpti iš esmės nereikšmingų įvykių šešėlyje. Pavyzdžiui, tokių kaip kelias dienas trukęs ir plačiai išreklamuotas premjero pasirengimas atsakyti į „visuomenei rūpimus klausimus“, o vėliau ir tuščias jo monologas per Lietuvos visuomeninę televiziją. Tiesą pasakius, vargu ar buvo galima ko nors kito ir tikėtis. Juk jei būtų norėjęs, seniai viską būtų pasakęs. Ir be tų 400 klausimų, kuriuos darbo žmonės telefonu ir internetu padiktavo premjerui. Iš esmės tai tereikėjo atsakyti tik į keletą kausimų: ...

Tai, kas pastaruosius porą metų vyksta Lietuvoje, būtų galima įvardyti kaip totalų valdžios naikinimą. Sakydamas valdžia, turiu galvoje visas tris jos šakas – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismus. Įstatymų leidžiamoji valdžia, arba paprasčiau kalbant parlamentas, didžiausią smūgį patyrė prieš porą metų, kai paaiškėjo, jog kai kurie Tautos išrinktieji tarnauja ne visiems savo rinkėjams, o tik tiems, kurie gali už tai atsidėkoti. Kai kurie iš tų išrinktųjų skubiai paliko Seimą, o vėliau net privertė viešai atsiprašyti tuos, kurie suabejojo jų padorumu. Kiti ...

Šią savaitę sukako vieneri metai nuo tos dienos, kai į pirmą posėdį susirinko šios kadencijos Seimas. Didelių iškilmių šiai kukliai sukakčiai paminėti nebuvo, tik Seimo pirmininkas Artūras posėdžio pradžioje trumpą kalbelę pasakė. Ir kalbėjo joje daugiausiai ne apie tai, ką Tautos išrinktieji per metus nuveikė ir ko jiems nepavyko padaryti, ne apie planus ateinantiems metams, bet apie laikinąsias Seimo komisijas ir jų sudarymo (arba nesudarymo) būdus. Komisijos Seimo darbe, be abejonės, yra svarbios. Ypač svarbia galėjo tapti ta, turėjusi ištirti, kokie ...

Prieš porą metų, Valstybės saugumo departamentui išplatinus garsiąją pažymą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, kurias kelia iš prezidentūros organizuojama nelegali ginklų prekyba, kontrabanda bei Renatos Smailytės artima draugystė su įvairių valstybės institucijų pareigūnais, Lietuvoje buvo kalbama apie tarptautinę izoliacija. Tiksliau būtų sakyti - ne tik kalbama, bet ir daroma. Buvo atšauktas tuometinio prezidento Rolando vizitas į JAV bei Ukrainą, planuojamą vizitą į Lietuvą atšaukė Italijos prezidentas, o Europos Sąjungos viršūnių tarybos susitikime Briuselyje vietoj Rolando dalyvavo premjeras Algirdas. Pamenu, jog ...