Artūras Račas

Panašu, kad Lietuvos valdžios viršūnėse bręsta didelės permainos. Įspūdis toks, kad du banginiai, ant kurių pastaraisiais metais laikėsi visa Lietuvos politikos piramidė, užplaukė ant seklumos ir bejėgiškai plaka uodegomis pakrantės smėlį, o jėgos, galinčios nustumti juos atgal į vandenyną, nėra.

Tie du banginiai – tai premjeras Algirdas ir prezidentas Valdas. Vieno rankose keletą pastarųjų metų buvo sukoncentruota visa praktinė valdžia ir sprendimų priėmimas, kitas gi buvo didžiausias autoritetas kai buvo kalbama apie dvasinius dalykus, tai yra, moralę, etiką ir vakarietiškus standartus.

Premjero iki šiol klausydavo visi – net iš aktyviosios politikos pasitraukęs Viktoras. Algirdas vienas spręsdavo, kada pradėti privatizavimą, o kada jį nutraukti, ar rinkti mokesčius nuo pelno ar nuo apyvartos, ar pritarti dujų įstatymų pataisoms, ar ne. Kaip pasakydavo, taip ir būdavo.

Tačiau pastarosiomis dienomis Algirdo, atrodo, niekas nebeklauso. Antai grįžęs po atostogų pabarė jis užsienio reikalų ministrą Antaną už knaisiojimąsi po asmeninius ministrės Kazimieros daiktus ir liepė jos atsiprašyti, bet ministrui toks premjero nurodymas nė motais.

Priešingai – ne tik neatsiprašė, bet dar kartą pasityčiojo. Palygino ją su Bosnijos serbų lyderiu Radovanu Karadžičiumi ir prorusiškos Moldovos Padnestrės srities Tiraspolio administracijos vadovu Igoriu Smirnovu. Ir dar viešai pasiguodė, jog per penkerius vadovavimo ministerijai metus dėl didelio užimtumo neturėjo laiko patvirtinti nediplomatinių siuntų perdavimo diplomatiniais kanalais taisyklių.

Apie tai, kokiu būdu ministrei adresuoto siuntinio turinys pateko žurnalistams bei kas už tai atsakingas – nė žodžio. Įspūdis toks, kad nesuprato ministras, už ką premjeras reikalauja atsiprašyti.

Gal ir nenuostabu – ko norėti iš buvusio mėsos kombinato kompresorinio skyriaus viršininko ir LKP CK žemės ūkio ir maisto pramonės skyriaus instruktoriaus. Konstitucinė teisė į privatumą, siuntinių slaptumą jam turbūt per aukštos materijos.

Ką ten partijos instruktorius – net vienam teisės centrui vadovaujantis advokatas bei buvęs signataras, diskutuodami apie „keblią situaciją“, į kurią pateko ministrė, kalba apie ką nori: apie kontrabandą, „blatą“, mokestį už siuntų gabenimą ir kitus labai įdomius dalykus, bet tik ne apie žmogaus teises. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad tarp valdžios vyrų vienintelis Algirdas nieko nesupranta.

Galbūt todėl jo neklauso ne tik ministras Antanas, bet ir visuomenei televizijai ir radijui vadovaujantis Kęstutis, kurio premjeras pareikalavo atsiprašyti už Lietuvos radijo eteryje nuskambėjusią dainušką apie nušautą Brazauską.

Tačiau Kęstutis ne iš kelmo spirtas – pamatęs, kad už pasityčiojimą iš ministrės niekas jam nepriekaištavo, o net ranką spaudė, nusprendė, jog nėra čia ko prieš premjerą žemintis. Tiesa, žurnalistus, išleidusius į eterį dainelę apie tyliai mirusį premjerą ir Lukiškėse ant sausos šakos nacistų pakartą jo žudiką, Kęstutis dėl viso pikto nuo laidos nušalino. Tiesa, neaišku, už ką: nes jei nėra dėl ko atsiprašyti, nėra priežasties ir kokias nors sankcijas taikyti.

Bet gal tiesiog profilaktiškai – kad visi žinotų, kas visuomeninei televizijai vadovauja.

O man smalsu: kas būtų, jei kas nors į eterį būtų dainelę apie nušautą Vytautą Landsbergį išleidęs? Arba apie pakartą Valdą Adamkų? Ar ir tada Kęstutis taip pat saugotų savo orumą kaip šiandien?

Šia prasme Kęstutis šiek tiek panašus į Vilniaus merą Artūrą, kuriam atsiprašyti partijos kolegų už kaltinimus korupcija, matyt, neleidžia per didelė savigarba. Jis kaip ministras Antanas: jo klausia apie ratus, o jis – apie batus.

Šiaip jau būtų galima ranka numoti: juk nebe pirmas kartas, kai Artūras puskvailiu apsimeta. Tačiau problema ta, jog kuo labiau Artūras siautėja, tuo sparčiau silpsta antrasis Lietuvos politikos banginis – prezidentas Valdas.

Pamenate, dar visai neseniai Valdas siūlė Artūrui atsistatydinti, o šis buvo laikinai suspendavęs savo vadovavimą partijai. Po to spjovė į viską ir grįžo vadovauti. Panašu, ne tik partijai ir savivaldybei, bet ir visai Lietuvai.

Taikosi būti panašus į premjerą Algirdą. Sumanė sugriauti privačiai bendrovei priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę – ir griauna. Teismas liepė negriauti, Artūrui nė motais. Jis toks didelis ir galingas, kad prieš jį ir antstoliai, ir policija – bejėgiai. Pavaikščiojo aplinkui, pažiūrėjo, rankomis paskėsčiojo ir išvažiavo. Matyt, nusprendė geriau kelis papildomus „zuikius“ troleibusuose už ausų nutverti ar neatsargaus vairuotojo už kampo patykoti.

Prezidentas, neseniai teismus auklėjęs už blogą darbą, išdidžiai tyli. Matyt, neturi ką pasakyti: teisėjai šį kartą nekalti, o Artūrą negi barsi?

O Artūras įsidrąsinęs toliau premjerą vaidina: paaiškino teisingumo ministrui Gintautui, ką jis turi šnekėti ir liepė viešai atsiprašyti. Už tai, jog išdrįso pasakyti, kad net Vilniaus merui privalu vykdyti teismo sprendimus.

Įsijautęs į vaidmenį ir matydamas, kad premjero galios mažėja, Artūras ėmėsi ir kitų Vyriausybės narių: apkaltino vidaus reikalų ministrą ir policijos vadovą, kad šie daro gėdą Lietuvos valstybei ir pareikalavo jų asmeninės atsakomybės. Už tai, kad skiria per mažai degalų policijos patrulių automobiliams.

Ir vėl smalsu: kaip Artūras nubaus ministrą ir policijos vadovą, jei šie nesuras papildomų lėšų sostinės policijai? Atleis iš užimamų pareigų ar skirs policijai dar 50 tūkstančių litų iš Vilniaus biudžeto? Artūras dabar gali būti dosnus – juk kaip tik šiomis dienomis pasirašė sutartį su SEB Vilniaus banku dėl 37,5 milijonų litų paskolos. Ji ilgalaikė – 10 metų, todėl rūpintis, kaip ją grąžinti, reikės tikriausiai jau ne Artūrui.

Tiesa, nors dalį tos paskolos galima būtų panaudoti sostinės gatvių remontui. Antraip Artūro pastangos vadinti vidaus reikalų ministrą ir policijos šefą bus beprasmės, o policijos patruliams nepagelbės ir 100 tūkstančių litų, nes automobiliais Vilniuje, išskyrus Konstitucijos ir Gedimino prospektus, nebus kur važinėti ir patruliams teks persėsti ant žirgų.

Galėtų, pavyzdžiui, premjeras arba prezidentas apie tai Artūrui pakuždėti ir kartu priminti, kad vadovavimas policijai ir teismams neįeina į sostinės mero kompetenciją.

Bet abu banginiai kažkodėl tyli. Galbūt jau susitaikė su bręstančiomis permainomis ir suprato, kad jiems nebelemta grįžti nuo seklumos atgal į vandenyną. O juk galėtų bent pabandyti.

(Dar neįvertinta)

Loading...