Artūras Račas

Mums visada sakė, kad esame saugūs, po skėčiu, kuris, esant reikalui mus apgins.

Ketvirtadienį, kai netoli Jurbarko sudužo rusų naikintuvas, paaiškėjo, kad skėtis kartais neišsiskleidžia ir kad mūsų saugumą lemia ne tiek Lietuvos karinės oro pajėgos ar Šiauliuose dislokuoti NATO naikintuvai, bet paprasčiausias laimingas atsitiktinumas.

Būtent atsitiktinumas ketvirtadienį išgelbėjo mus nuo nelaimės, kuri galėjo įvykti, jei rusų naikintuvas, pritrūkus degalų, būtų nukritęs ne javų lauke prie Jurbarko rajono Jotiškių kaimo, o pačiame Jurbarke arba turėdamas daugiau degalų būtų pasiekęs Kauną, iki kurio nuskristi būtų pakakę vos kelių minučių.

Karšto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas sako, kad iš tikrųjų jokio pavojaus nebuvo. Pasak jo, nuo kurso nukrypusį lėktuvą visą laiką – tai yra, maždaug 6 minutes, stebėjo Lietuvos oro erdvę kontroliuojantys pareigūnai, kuriems iš karto buvo aišku, kad lėktuvas neturi agresyvių tikslų ir nėra nusitaikęs į Lietuvos strateginius oro objektus. “Matėsi, kad įvyko nelaimė”, – sakė ministras.

Pagrindo juo netikėti lyg ir nėra, tačiau šių eilučių autoriui paskambinus į Krašto apsaugos ministeriją prabėgus maždaug pusantros valandos po incidento, pareigūnai pateikė kiek kitokią informacija.

“Radarai neužfiksavo momento, kai Rusijos lėktuvas įskrido į Lietuvos oro erdvę, nes jis skrido labai žemai”, – toks buvo atsakymas į klausimą, kodėl NATO naikintuvai rusų lėktuvą pasivijo tik tada, kai jis buvo gabalais pasklidęs po javų laukus.

Kažkas aiškiai sako netiesą ir labai norėtųsi žinoti, kodėl. Ginama munduro garbė? O gal nenorima viešai pasakyti, kad mūsų techninės galimybės yra ribotos, nes net ir tų, Lietuvos masteliais didelių lėšų, nepakanka modernioms priemonėms įsigyti ir mūsų saugumui užtikrinti?

O gal saugumo užtikrinti iš viso neįmanoma?

Spręskite patys: NATO pareigūnai interviu vienai iš televizijų tvirtino informaciją apie oro erdvės pažeidimą gavę 15.15 val., o iš Zoknių pakilę po 15 minučių. Tuo tarpu Rusijos naikintuvas, liudininkų teigimu, nukrito maždaug 15.20.

Tai reikštų, kad net po to, kai Zokniuose buvo gautas pavojaus signalas Su-27 teoriškai turėjo dar maždaug 20 minučių laiko nevaržomai blaškytis virš Lietuvos. Per tiek laiko skrendant 800 kilometrų per valandą greičiu (o būtent tokiu greičiu, specialistų teigimu, turėjo skristi minėtas rusų naikintuvas) pasiekti Kauną tikrai nebuvo jokių problemų, o kiek “spustelėjus” ir Vilnius buvo jau čia pat. F-4 į pagalbą tikriausiai būtų nebesuspėję.

Tai teorija. Liūdniausia, kad realybėje viskas, atrodo, buvo dar blogiau. Mat naikintuvas nuklydo nuo kurso skrisdamas neutralioje teritorijoje virš Baltijos jūros, o tai reiškia, kad prieš nukrisdamas prie Jurbarko jis pirmiausia turėjo perskristi dalį neutralios teritorijos (juk tikriausiai neskrido pačiu jos pakraščiu), po to Lietuvos 12 jūrmylių Lietuvos teritorinius vandenis ir dar apie 170-180 kilometrų iki paskutiniojo nusileidimo vietos – iš viso ne mažiau nei 200 kilometrų. Prisimenant teiginius apie sutrikusią navigaciją, turint galvoje besibaigiantį kurą ir tai, kad pilotas tikriausiai nesilaikė tiesaus kurso – tai mažiausiai 15-20 minučių. Pridėkite dar 15 minučių, kurių NATO lėktuvams būtų prireikę pasivyti Su-27, jei jis nebūtų nukritęs – gausite mažiausiai pusvalandį. Tiek laiko, pasirodo, galima nevaržomai svečiuotis Lietuvos oro erdvėje, net kai ją saugo NATO skėtis.

Paklauskite savęs, ką per pusvalandį Lietuvos oro erdvėje gali nuveikti keli rusų naikintuvai pakilę, pavyzdžiui, iš Kaliningrado – atsakymas į šį klausimą tikriausiai nenudžiugins net didžiausių optimistų.

Tačiau, ar įmanoma ką nors pakeisti?

Nusipirkti savų naikintuvų mes negalime nes tam paprasčiausiai neturime lėšų. Lėšų moderniai priešlėktuvinei gynybai, kuri galėtų mus apsaugotų nuo naikintuvų įsiveržimo pagal visą sienos perimetrą taip pat neturime.

Negalime pakeisti NATO standartų, numatančių, jog kilus pavojui, į orą reikia pakilti per 15 minučių.

Žinau, kad galiu būti apšauktas rusų agentu, tačiau drįsiu pasakyti, jog vienintelė išeitis, kurią šiandien turime – nebeinvestuoti lėšų ten, kur jos neatsiperka. Tai yra, nesistengti žūtbūt skirti 2 proc. BVP gynybai, nebepirkti “Javelin” prieštankinių sistemų, “Carl Gustaf” prieštankinių pabūklų, geria pagalvoti prieš perkant visureigius M-113 ar visureigius “Humvee”.

Gal geriau šias lėšas investuoti į mokslą, švietimą, našlaičių priežiūrą, vėžio, miokardo infarkto ar ŽIV prevenciją, internetų taškų kaimuose įrengimą ar net Lietuvos krepšinio ar disko metikų rėmimą. Tokios investicijos geriau atsipirktų.

Nes kaip rodo ketvirtadienio pavyzdys, NATO iš esmės tėra su dideliais pinigais susijęs suaugusių vyrų žaidimas, realybėje anaiptol negarantuojantis saugumo, į kurį tiek daug reikia investuoti.

Šį kartą mums pasisekė. Tačiau kitą kartą Su-27 bake degalų kiekis gali būti kitoks, nekalbant jau apie tai, kad naikintuvas gali būti su visa amunicija, o pilotas – piktas dėl to, kad jį paliko mergina. Ar ir tada beliks pasikliauti sėkme? Ir koks tada skirtumas kiek proc. BVP mes skiriame savo saugumui?

Geriau jau visiems šalies gyventojams po laikraštį užsakyti. Palmiros horoskopas ketvirtadienį juk nedviprasmiškai perspėjo: “Itin įtemptas metas dirbantiems žiniasklaidos bei transporto tarnybose. Didelė vagysčių, įvairių avarijų tikimybė. Itin tikėtinos problemos dėl oro ir požeminio transporto”.

Nors greičiausiai tie, kurie važinėja “Humvee” ir šaudo, laikraščių neskaito. Net horoskopų.

(1 balsų, vidurkis: 1,00 iš 5)

Loading...