Artūras Račas

Tai, kas kelias pastarąsias savaites tebuvo šiek tiek su „Mažeikių naftos“ pardavimu susijusi bufetininkės Kristinos problema, gana staigiai ir netikėtai peraugo į gilią politinę krizę. Tokią gilią, jog visai įmanoma, kad po kelių mėnesių mums visiems gali tekti eiti prie urnų ir rinkti naują Seimą.

Pasiklausius ketvirtadienį viešai išsakytų Darbo partijos vadovo Viktoro minčių apie tai, jog ši partija jau svarsto savo kandidatą į premjerus ir neatmeta pirmalaikių Seimo rinkimų galimybės ir matant, koks pasimetęs tą patį vakarą „Spaudos klube“ buvo šiaip jau žodžio neieškantis Gediminas Kirkilas, susidaro įspūdis, kad viskas vyksta pagal planą. Planą, kurio pavadinimas labai paprastas: Darbo partija ima valdžią.

Beveik neabejotina, kad šiam planui Darbo partija rengėsi nuo pat praėjusių metų lapkričio, kai derybose su socialdemokratais ir socialliberalais jiems teko nusileisti ir sutikti, jog premjeru taptų ne Viktoras, o Algirdas, o Vyriausybėje daugumą turėtų socialdemokratai.

Kai Viktorui šią vasarą teko pasitraukti ir iš Vyriausybės, ir iš Seimo, iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad planas žlugo. Tačiau, matyt, atsitiko priešingai: turėdamas daugiau laisvo laiko, Viktoras, atrodo, dar energingiau kibo į darbą, kad kokiu nors būdu pavyktų susigrąžinti tai, į ką buvo investuota tiek daug lėšų ir pastangų – tai yra, valdžią.

Apie tai liudija ir dar vasarą pradėtas organizuoti rinkimų kampaniją primenantis Darbo partijos žygis per Lietuvą, gana aktyviai Viktoro dalijami interviu šalies žiniasklaidoje, bei partijos gretų Seime ir už jo ribų cementavimas.

Panašu, kad pradėti valdžios perėmimą Viktoras planavo ne taip greitai – galbūt maždaug kitų metų pradžioje – po to kai Darbo partija būtų apvažiavusi visą Lietuvą, o Viktoro diplomo istorija būtų iš esmės pasimiršusi. (Beje, tai, kad diplomo istorijoje iki šiol nepadėtas paskutinis taškas galėtų liudyti, jog socialdemokratai taip pat neatmetė tokios galimybės ir stengėsi, jog, reikalui, esant ši istorija būtų visada po ranka, o jei labai reikės – ir teisme).

Tačiau čia visai netyčia Viktorui šansą ant lėkštelės su mėlynais pakraštėliais pateikė konservatoriai. Darbiečiai būtų buvę paskutiniai kvailiai, jei šiuo šansu būtų nepasinaudoję ir tai, jie atrodo, puikiai suprato ir šiandien yra padėties šeimininkai. Nesvarbu, kurią kortą beatverstų oponentai, Viktoro rankose, atrodo, visada bus aukštesnė.

Algirdas nenori Seimo komisijos, kuri aiškintųsi, kaip iš paprastos bufetininkės jo žmona Kristina tapo gana pasiturinčia politike – jos sudarymas priklauso nuo darbiečių parašų (kuriuos, beje šie gali atsiimti). Algirdas grasina atsistatydinsiąs, jei tokia komisija Seime vis dėlto būtų sudaryta – Viktoras sako: tegu, mes, kaip didžiausia parlamentinė partija esame pajėgūs ir pasirengę pasiūlyti savo kandidatą. O jo kolegė, Loreta, vadovaujanti partijos frakcijai Seime dar primena, kad koalicijos sutartyje, buvo numatyta, kad premjeru bus ne šiaip socialdemokratų partijos atstovas, o būtent Algirdas Brazauskas. Suprask – pasitraukus Algirdui, premjeru gali būti ir kitos partijos narys.

Šis variantas darbiečiams turbūt būtų pats priimtinausias – valdžią, tai yra, premjero postą ir daugumą Vyriausybėje jie perimtų ramiai, sklandžiai ir be kraujo.

Tačiau socialdemokratai, žinoma, gali ir spyriotis – šiam atvejui, po ranka yra gerokai radikalesnis planas B, tai yra, pirmalaikiai Seimo rinkimai. Socialdemokratai puikiai supranta, kad šis variantas jiems galbūt yra dar blogesnis nei Algirdo pasitraukimas – su juo ar be jo rinkimuose šiuo metu jie gali tikėtis surinkti gal tik kokius 10-12 proc. balsų, nors turint galvoje ūgtelėjusias benzino kainas, didėjanti skepsį euro atžvilgiu, nepatenkintus studentus, mokytojus bei medikus, jų rezultatai rinkimuose gali būti dar liūdnesni. Juo labiau, kad rinkimai būtų staigūs ir vienintelė jiems šiuo metu, atrodo, besirengianti partija yra Darbo partija.

Juozo Oleko svaičiojimai apie tai, kad galbūt ne visi darbiečių ministrai pasitrauktų iš Vyriausybės ir kad dalis jų galbūt sutikti dalyvauti naujoje koalicijoje, kurioje socialdemokratai išlaikytų premjero postą yra mažų mažiausiai naivūs. Pasikartosiu, bet ne tam juk buvo tiek investuota, kad ketverius metus būtų žiūrima, kaip socialdemokratai džiaugiasi valdžia.

Jei vis dėlto socialdemokratai dėl ambicijų ar kitų motyvų nesutiktų savo noru perduoti premjero posto, o kartu ir visos realios valdžios Darbo partijai ir kartu priešintųsi pirmalaikiams Seimo rinkimams, darbiečiai gali pabandyti pasiekti norimą tikslą ir be jų pagalbos.

Pirmalaikius rinkimus, pagal Konstituciją galima trimis atvejais: Seimo nutarimu, priimtu 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma, Vyriausybės siūlymu, jei Seimas pareiškia jai tiesioginį nepasitikėjimą arba prezidento dekretu, jei Seimas nepritaria Vyriausybės programai.

Pastarasis variantas šiuo atveju netinka, nes jei dėl Vyriausybės bus susitarta, dėl jos programos problemų neiškils.

Tačiau abu pirmieji variantai visai įmanomi. Konservatorių vienai iš lyderių Rasai jau minėtame ketvirtadienio spaudos klube pareiškus, jog konservatoriai tikrai balsuotų už pirmalaikius rinkimus, Darbo partija (39 vietos Seime), kartu su jų balsais turėtų jau 65 balsus. Liberaldemokratai, kurių Seime yra 9, tikriausiai taip pat balsuotų „už“, tikėtina, kad pirmalaikiams Seimo rinkimams pritartų ir 4 mišrios Seimo grupės nariai (P.Gražulis, A.Smetona H.Žukauskas, V.Boreikienė). Jau – 78 balsai, o reikia 85.

Viskas iš esmės priklausytų nuo liberalų – „tikrųjų“, kurių Seime yra 8 arba „atskilėlių“, kurių yra 10. Bet kuriems iš jų palaikius pirmalaikių rinkimų idėją, juos paskelbti Seime visiškai įmanoma. Artūras ir jo klapčiukai, žinoma, vargu ar norės šiandien pasitikrinti savo reitingus, tačiau jo oponentai gali ir surizikuoti.

Apie socialliberalus neužsimenu sąmoningai, nes būsimi Seimo rinkimai (pirmalaikiai ar eiliniai) šiai partijai politinės įtakos prasme gali būti paskutiniai.

Jei vis dėlto Darbo partijai nepavyktų užsitikrinti 85 balsų paramos Seime, ji gali pasinaudoti trečiuoju variantu – pareikšti nepasitikėjimą premjeru, kam pakanka paprastos Seimo daugumos, tai yra, darbiečių, konservatorių ir liberaldemokratų balsų.

Beje, pastarosios trys partijos, tikėtina, rinkimuose sulauktų didžiausios sėkmės, nors tai jau atskira tema.

Taigi, būdų, kaip sutrukdyti Darbo partijai perimti valdžią iš esmės kaip ir nėra.

Nebent Algirdas staiga nusiramintų, pamirštų ką anksčiau yra sakęs, nebeprieštarautų Seimo komisijos sudarymui ir nebegąsdintų atsistatydinimu, o šiai komisijai pradėjus dirbti, atvyktų į ją liudyti ir paaiškintų, kodėl jam tapus prezidentu tuometinis „Draugystės“ viešbutis būtų perduotas prezidentūros žinion, o jo direktore buvo paskirta paprasta bufetininkė Kristina. Taip pat atskleistų, koks aitvaras, valdišką darbą tuomet dirbusiai dabartinei jo sutuoktinei sunešė pinigų, už kuriuos ši įstengė pamažu supirkti ne tokio jau mažo viešbučio akcijas.

Nelabai maloni misija, bet gal ims ir pasiaukos vardan Lietuvos ir partijos?

(Dar neįvertinta)

Loading...