Ar išgelbės dešiniuosius “dešinioji alternatyva”?

Lietuvos dešiniosios partijos, atrodo, pavargo būti opozicijoje. Aštuoneri apkasuose praleisti metai ne tik gerokai sumažino jų įtaką ir žinomumą visuomenėje, bet ir atėmė galimybę ugdyti naują politikų kartą – nėra pakankamai lėšų, nėra galimybės įdarbinti valstybės tarnyboje partijos narius ir jiems prijaučiančius.

Dešinieji – ir pirmiausia didžiausia šiam flangui atstovaujanti partija Tėvynės Sąjunga – puikiai supranta, kad dar ketveri metai be valdžios reikštų jei ne visišką pražūtį, tai bent jau ilgą vegetacinį laikotarpį, po kurio vėl atgyti būtų gana sunku.

Suprasdami tai, konservatoriai, atrodo, pasirengę eiti ”va bank” ir – ką dar prieš metus-dvejus buvo labai sunku įsivaizduoti – vardan išlikimo, aukoti net pačią partiją.

Skamba gana drastiškai, tačiau konservatorių lyderio A,Kubiliaus neseniai pasiūlyta “dešiniosios alternatyvos” idėja būtent tai ir numato: konservatorių ir krikščionių demokratų partijų sujungimą, reorganizuojant šias partijas į naują darinį su nauju pavadinimu.

Idėja galbūt įgyvendinama, ypač turint galvoje, kad konservatoriai šioje srityje jau turi šiokios tokios patirties – prieš 2004 metų Seimo rinkimus ji gana sėkmingai “suvirškino” Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, nors tada šis procesas taip pat buvo pavadintas lygiateisiu susijungimu.

Tačiau vien konservatorių ir krikdemų susijungimas šiandien dešiniųjų jau nebeišgelbės. 5 proc. balsų, kuriuos krikščionys demokratai gavo per šių metų savivaldybių rinkimus bei jų valdoma Molėtų rajono savivaldybė vargu ar gali tapti tuo lokomotyvu, kuris padėtų dešiniesiems perimti valdžią po kitų metų Seimo rinkimų.

Šiam tikslui pasiekti reikia gerokai daugiau aukų ir pastangų ir konservatoriai, atrodo, yra tam pasiryžę.

Jų pasiryžimas yra toks didelis, kad apima net ir galimybę vėl bendradarbiauti su triukšmingai iš partijos pasitraukusiu buvusiu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Prisipažinsiu, man tuo būtų sunku patikėti, tačiau šią savaitę V.Savukyno laidoje per LTV 2 G.Vagnorius pareiškė, kad yra “šiokių tokių” projektų su konservatoriais”, o šalia sėdėjusi Irena Degutienė to nepaneigė, o tik paslaptingai linksėjo galva.

Žinoma, G.Vagnoriaus krikščionių konservatorių sąjunga ar kaip ji ten vadinasi nėra įtakinga politinė jėga, tačiau G.Vagnorius yra politikas, sugebantis patraukti žmones, įtikinti auditoriją. Toks, kokie yra R.Paksas, V.Uspaskichas, J.Veselka ir dar keletas ir toks kokių nei konservatoriai, nei krikščionys demokratai šiuo metu neturi.

P.Auštrevičius tikriausiai taip pat patektų į galimų lyderių sąrašą, tiesa, tik į kokį trečią ar ketvirtą dešimtuką. Dar kiek žemiau galėtų atsidurti G.Steponavičius ir jau Lietuvoje pamirštas liberalų mohikanas E.Gentvilas.

Kodėl apie juos kalbu? Todėl, kad toje pačioje laidoje G.Steponavičius užsiminė, kad ir Liberalų sąjūdis kalbasi su konservatoriais. Tikėtis šių partijų vienijimosi, žinoma, būtų sunku, tačiau plačioji koalicija rinkimams, šiandien atrodo visai tikėtina, nes tiek konservatoriai, tiek Liberalų sąjūdis šiandien jau pamažu suvokia, kad veikdami pavieniui, jokių šansų 2008 metų rinkimuose jie neturės.

Tiesa, žiūrint į 2004 metų Seimo rinkimus bei šių metų rinkimus į savivaldybes, gali atrodyti, kad nedaug šansų pergalei yra ir susivienijus. Mano apytiksliais skaičiavimais, konservatorių, krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio ir dar tautininkų bei G.Vagnoriaus rėmėjų per minėtus rinkimus buvo 25-28 procentai.
Pergalei to akivaizdžiai per maža.

Tai, žinoma, tik nuoga aritmetika – realiame gyvenime veikia ir kiti faktoriai. Vienas jų – čia pasinaudosiu G.Vagnoriaus mintimi, išsakyta jau minėtoje laidoje – jėgos faktorius.

Rinkėjai mėgsta stipriuosius, todėl jei visi dešinieji išties sugebėtų susijungti į vieną plačią koaliciją, tai, be abejonės, padarytų įspūdį. Be to, kartu tai sumažintų “pradingusių” balsų skaičių, nes pasirinkimas dešinėje pusėje būtų labai aiškus ir rinkėjams nereikėtų laužyti galvos, kurie krikščionys demokratai yra tikrieji, ir kurie liberalai tokiais tik apsimeta.

Tačiau norint gauti tą stiprybės efektą, reikia suvienyti visus, įskaitant ir A.Zuoko Liberalų ir centro sąjungą, visus Centro partijos, “Jaunosios Lietuvos” likučius ir galbūt net A.Paulausko socialliberalus.

Jei to nepavyks padaryti ir dešinėje ar dešiniajame centre liks bent dvi trys partijos su žinomais lyderiais, norimo efekto gali nepavykti pasiekti.

Tačiau net jei visi dešinieji, centristai ir jiems prijaučiantys sustotų po viena vėliava, to vis tiek būtų negana. Problema ta, kad rinkėjai juos visus jau pažįsta, ir jau beveik mintinai žino, ką dešinieji jiems pasakys.

Jie ragins balsuoti už juos nes teikia atsispirti Rusijos grėsmei, kvies juos paremti gąsdindami V.Uspaskichu ir R.Paksu, įtikinės, kad A.Brazauskas su G.Kiriklu visiškai nustekeno Lietuvą ir nebegalima jiems leisti toliau tai daryti.

Problema ta, kad tikriesiems dešiniųjų rinkėjams to sakyti nereikia, jie ir taip visa tai jau mintinai išmokę, o štai potencialiųjų “dešiniosios alternatyvos” rėmėjų ir ypač tų, kurie galbūt pastaruoju metu numoję ranka nebėjo į rinkimus, visa tai “nebeveža”.

“Dešiniajai alternatyvai”, jei ji nori laimėti ir pagaliau išlįsti iš apkasų, reikia naujos idėjos. Tokios, kuri patrauktų, tokios, kuria patikėtų. Ne abstrakčios “kovos su korupcija”, verslo sąlygų gerinimo” ar “šeimos rėmimo”, bet konkrečių veiksmų plano su konkrečiais terminais ir labai aiškia vizija, ką tai duos rinkėjams.

Ir tai neturi būti veiksmai, kurie vienodai tenkina ir “Maximos” bei “Rimi” kasininkes ir “NDX Energijios” ar “Dujotekanos” vadovus. Tai turi būti planas kaip padėti šeimoms, auginančioms vaikus arba tiems, kurie iš viso vaikų auginti. Planas, leisiantis pakilti iš skurdo mokytojams ir medicinos seselėms arba planas kaip padėti toliau didinti savo turtą B.Lubiui ar D.Mockui.

Dešinieji, jei jie nori laimėti, turi pagaliau pasiryžti suvokti ir garsiai pasakyti, kad jie nesiruošia būti vienodai geri visiems, nes tai iš esmės ir neįmanoma. Galbūt jie net turėtų pasiryžti tapti kairiaisiais, kurių Lietuvoje iš esmės kaip ir nebeliko.

Jei jie to nesuvoks, tai skambi “dešiniosios alternatyvos” idėja tikriausiai baigsis ginčais dėl vietų pirmajame rinkimų sąrašo dešimtuke per Seimo rinkimus, eiliniu dešiniųjų pralaimėjimu ir tolesniu jų nykimu.

Kas, beje, įvertinant šiandieninę socialinę situaciją Lietuvoje, būtų beveik natūralu.

(Dar neįvertinta)
Loading...