Apie genijus…
… Pastarosiomis dienomis turiu daugiau laiko paskaityti. O knygų prie lovos gana daug.
Vienoje jų radau štai tokį epizodą.
Apie genijus…
Stotelėje prie Mėlynojo kryžiaus sustojo mėlyns tramvajus, ir pro galines duris šlitnėdami išvirto du narkomanai: vyras ir moteris, abu paskutinio narkomanų mados žodžio drabužiais – pūstomis devintojo dešimtmečio striukėmis, nutrintais džinsais ir ką tik nukniauktais sportiniais bateliais. Vyriškis apsidairė, matyt, kažko saugodamasis, ir pabandė paslėpti po striuke pasikištą oranžinę metalinę dėžutę. Ši atrodė neįtikėtinai sunki, nes jis vos įstengė ją panešti savo suvarusiose rankose.
Eidamas per sankryžą jiems už nugaros ir stebėdamasis tuo ypatingu kelių traškėjimu, Kristianas negalėjo nenugirsti jų pokalbio.
– Ei, – tarė ji gerždžiančiu balsu, – kam anas tau, a?
– Ką?
– Kam anas tau?
– A?
– Kam nuknisai komposterį?
– Kam?
– Manai nors kiek užkalsi?
– Ką?
– Negi manai, kad ano kam reikės?
– Neparduosiu!
– Tai kam anas tau?
– A? Nu, kai nežinosi, kiek valandų, galėsi įkišti popiergalį, ir anas pažymės tikslų laiką.
Valandėlę jiedu patylėjo, Kristianui pasirodė, kad ji susimąstė, kol staiga ji atsisuko veidu į draugužį ir surėkė:
– Tu genijus, Ture!
Henrik H. Langeland, „Wonderboy’us“
(3 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
