​„Drugelio miestas“ ir jo žmonės: filmas apie tiksinčią bombą

Aš anaiptol nepretenduoju į kino kritikus ir tikrai nedaug išmanau apie režisūrą, operatarių darbą ar vaidybą. Tačiau šiandien, pažiūrėjus filmą „Drugelio“ miestas, man kilo minčių, kuriomis ir noriu pasidalinti. Juo labiau, kad pastaruosius pusę metų esu kaip ir visaginietis ir jau spėjau pasidaryti sau kai kurias išvadas apie šį gražų miestą ir jo gyventojus (kurie ne visi yra gražūs).

Pradėkime nuo to, kad salė buvo pilna, žmonės sėdėjo ant pristatomų kėdžių. Tai reiškia, kad Olgos Černovaitės pastangos nenuėjo perniek ir filmas yra žiūrimas. Bent jau Visagine.

Filme yra du labai gražūs epizodai: kai moterys tautiniais drabužiais sėdi prie stalo ir dainuoja rusų liaudies dainas tuo metu kai pjaustomas pyragas, į kurį žiūrint pradeda varvėti seilės. Viskas labai tikra ir nesuvaidinta ir todėl labai gražu ir įtikinama.

Antras epizodas – tai dviejų jaunuolių dainuojama daina apie žirgą, kurios klausyčiau ir klausyčiau. Ir tos dainos panaudojimas fone, vėliau paliekant ją su Visagino vaizdais. Viskas nuostabiai dera: ir balsai, ir vaizdai ir gražūs jauni žmonės, kurie, tikiu, myli savo kultūrą ne tik prieš kamerą. Nieko negali būti geriau. Ačiū už tai O.Černovaitei.

O štai visa kita filme ne taip gražu. Nors tikriausiai tikra. Deja.

Aš mačiau „Drugelio mieste“ dvi linijas, dvi ideologijas, dvi gyvenimo filosofijas.

Pirmąjai atstovavo Aleksas, kuris vaikšto basas. Jis rusas, lietuviškai kalba nelabai švariai, tačiau jis nebėra SSRS pilietis. Jis Lietuvos Respublikos pilietis, Europos pilietis, pasaulio pilietis. Jis žino, kur jo šaknys, jis jų neatsisako, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas į ateitį. Jis nori kurti, jis nori statyti, jis turi viziją ir – kas svabiausia – bando tą viziją įgyvendinti. Tokių žmonių kaip Aleksas nėra daug. Čia kalbu ne tik apie Visaginą, bet ir apie visą Lietuvą. Kalbančių ir turinčių idėjų visur yra panašus skaičius kaip benamių kačių (tiesa, Visaginas ir čia išimtis), bet štai bandančių ką nors daryti ir siekiančių savo idėjas įgyvendinti yra vienetai.

Aleksas nenuleidžia rankų net tada, kai jam trukdo. Jis neverkia, nesustoja ir eina toliau. Ir kai kas sugriauna, tai ką jis pastatė, jis stato iš naujo. Nes jis tiki ateitimi ir nori prie tos ateities prisidėti, Nes jam rūpi.

Jei Visaginas išgyvens, tai tik tokių, kaip Aleksas dėka.

Antrosios linijos ryškiausia atstovė filme yra Jelena (kažkoks užkeiktas vardas, nes visos Jelenos, kurias man teko sutikti Visagine, yra nelaimė šiam miestui. Atsiprašau tų Jelenų, kurių man dar neteko sutikti). Jelena yra absoliučiai tobulas didžiosios Visagino nelaimės, kurią aš pavadinčiau sėdėjimu sovietiniame apkase, nesuprantant, kad Stalinas ir Hitleris jau seniai mirė, o SSRS nebeegzistuoja, sindromu.

Jelena sako kad Lietuvos televizijos kanalų ji nežiūrinti (spėju, neskaito ir Lietuvos spaudos bei interneto portalų), kalba apie Rusijos sielą ir iždidžiai pareiškia, kad lietuviai ir europiečiai ruso niekada nesupras. Jūs teisi, Jelena, aš, kaip lietuvos ir europietis niekada nesuprasiu, kaip galima gyventi valstybėje ir nesidomėti, kas joje vyksta. Niekada nesuprasiu, kaip galima kas vakarą žiūrėti naujienas ir propagandą tos šalies, kurioje jūs paskutinį kartą galbūt buvote prieš 20 metų ir nesiruošiate ten važiuoti (nors jūs ir jūsų vyras labai norite to jau kokius 10 metų) ir kaltinti valstybę, kuri, nepaisant jūsų priešiškumo jai, leidžia jums naudotis visais tos valstybės teikiamais privalumais.

Jūs, man, Jelena, pasakykite, kaip aš galiu jus suprasti ir apie ką mes galime kalbėtis susitikę, jei jums neįdomu, kas vyksta aplink jus, kuo gyvena žmonės, kurie turi tokį pat, kaip jūs pasą ir jei jūs mano valstybėje gyvenate tik fiziškai, kai tuo tarpu jūsų protas ir širdis gyvena Putino Rusijoje? Kaip man jus suprasti, ypač turint galvoje tai, kad mano valstybė jums moka atlyginimą ir sudaro sąlygas puoselėti savo kultūrą, o jūs, grubiai šnekant, ant jos spjaudote?! Pagaliau, kodėl jūs galvojate, kad aš turėčiau norėti jus suprasti, jei jūs pati nededate nei mažiausių pastangų būti suprasta?!!

O.Černovaitė savo filme apie tai nekalba, tačiau Alekso ir Jelenos linijų susikirtimas atskleidžia patį didžiausią Visagino iššūkį. Tiek Aleksas, tiek Jelena dirba su vaikais. Neabejoju, kad tie vaikai, kurie bendrauja su Aleksu užaugs tikrais Lietuvos piliečiais ir galės prisidėti prie Visagino ateities. Kita vertus, man net baisu pagalvoti, kuo užaugs vaikai, kuriems savo gyvenimo tiesas dėsto Jelena. Vėlgi – turint galvoje, kad Jelenos veiklą finansuoja Lietuvos valstybė o Aleksas beveik viską daro pats.

Beje, prie Jelenos linijos filme labai gražiai įsipaišo ir jos sutuoktinio Iljos pasvarstymai apie Rusijos kultūrai būdingą kolektyvizmą, kurį Ilja priešpastato laukinių Vakarų individualizmui. Tai tas pats „apkasų“ sindromas. Liudijantis, kad Ilja, nors ir pragyvenęs laisvoje valstybėje 27 metus, iki šiol negali susitaikyti su tuo, kad kolchozų nebėra ir niekada nebebus. Laikas tai pripažinti, Ilja.

Visi kiti filmo herojai yra daugiau prieskonis, papildantis pagrindinę skirtį tarp Alekso ir Jelenos gyvenimo filosofijų ir jų požiūrio į save, Lietuvą ir Visaginą. Ir akivaizdu, kad persvara yra akivaizdžiai Jelenos pusėje, kas deja yra Lietuvos ir Visagino nelaimė.

Tiesa, dar yra tarpinė linija – lietuvė mokytoja Alma (jei neklystu), kuri atsidavusi vykdo savo misiją Visagine, tai yra, moko lietuvių kalbos, stebi pažangą, tačiau jos gyvenimo filosofija yra be filosofijos. Ji žino, apie ką negalima kalbėti su rusų tautybės bendrapiliečiais ir apie tai nekalba. Ji susitaiko su tuo, ko, jos nuomone, negalima pakeisti. Aleksas jai paprieštarautų, bet ji tikriausiai Alekso nebuvo sutikusi.

„Drugelio miestas“ yra rimtas filmas, bet jame yra ir juokingų epizodų. Man pats linksmiausias buvo moters paplūdimyje prisiminimai apie arklienos dešreles bei Samarkando ir Bucharos turgus bei architektūrą. Ir apie tai, kaip buvo lengva keliauti SSRS ir kaip sunku šiandien nuvažiuoti į Vilnių. Bet ta moteris sakė, kad Lietuvą ji labai myli. Aš ja tikiu.

Neabejoju, kad nemaža dalis vyresnės kartos visaginiečių į filmą ėjo, tikėdamiesi pamatyti save ar savo draugus archyviniuose kadruose, kurių filme yra gana nemažai ir, kurie kartais buvo labai gražiai įkomponuoti (man labiausiai patiko autobusų scena ir telefoninių pokalbių pašte epizodas, kuris buvo beveik tobulas).

Kalbant apie trūkumus, sakyčiau, filmas yra per daug užtęstas, jo autoriai daugelyje vietų per daug užsižaidė atominės elektrinės vaizdais. Nežinau, kas yra garso takelio autorius, bet, mano labai subjektyvia nuomone, laidotuvių muzika nėra pati tinkamiausia filmui apie jauniausią Lietuvos miestą.

O bet tačiau filmą pažiūrėti verta. Aš jį rodyčiau. Ir ne tik Visagine, bet ir visoje Lietuvoje. Būtinai surengčiau atskirą seansą Seimo nariams, nes galbūt, jį pažiūrėję tautos išrinktieji suprastų, kokia tiksinti bomba yra Visaginas ir kaip jam reikia išskirtinio centrinės valdžios dėmesio.

Ačiū, Olga Černovaite. Nežinau, ar toks buvo jūsų tikslas, bet jūs labai gerai parodėte, kad didžioji dalis Visagino iki šiol netapo Lietuva.

P.S. Aš suprantu, kad savivaldybės administracija pernai išleido neplanuotai daug lėšų teisinėms paslaugoms, bet gal, užuot investavus 116 000 eurų į irklavimo bazę, kurios nebus, verta būtų skirti kelis tūkstančius eurų „Draugystės“ salės garso aparatūrai? Vilniuje taip pasityčiojus iš žiūrovų, ekraną būtų apmėtę pomidorais ir kiaušiniais, todėl Serioža gali dėkoti dangui, kad visaginiečiai tokie kantrūs.

P.P.S Kovo mėnesį planuojami dar trys „Drugelio miesto“ seansai. Jei dar nematėte, nueikite. Bilietas tik 2,90 euro. Ir pardavinėja ne Jelena.

(5 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)
Loading...
  • Μarius

    Įterpsiu ir savo trigrašį, tamsta Artūrai. Ne visai į temą, o gal kaip tik. Filmo kol kas nemačiau bet jei rodys ir bus galimybė pasižiūrėti – pasižiūrėsiu. Personažai yra įsivaizduojamai matyti, ne pirmą kartą aprašyti. Visiškai suprantu žmones kurie nesidomi kas vyksta Lietuvoje. Nes kai įsijungi lietuvišką tv ką matai: „gelbėtojų laidas“ kur ant visos Lietuvos šaukia „utelė atiduok pinigus“ ar kur vaikai su tėvais pjaunasi. Matai kaip ir dainorėliai ir šokėjeliai bando tapti „žvaiždėmis“. Apie glemūrines ir paskalų laidas išvis nekalbėsiu, o LRT su „Panorama“ gi propagandinis kanalas, „nacionalinė ekspedicija“ išvis tapo kitos šalies nacionalinė ekspedicija. Filmai? Kaip galima žiūrėti prieš 20-30 metų dar per „vidiaką“ matytus filmus (tai net ne mano pastebėjimas). Tad lietuviškų tv kanalų beveik nežiūriu. Ir ko mažiau žiūriu, ko mažiau skaitau lietuviškų portalų, tuo geresnė savijauta. Ir aš ne pirmas tai pastebėjęs. Ir ne pirmas, kuris yra pastebėjęs jei tai išties reikšminga naujiena, tai vis tiek apie ją ir taip sužinosi: arba kiti papasakos, arba aplinkiniais keliais pasieks. Galų gale ką aš sužinosiu? Lietuvoje chaosas, valdžių kuriamas absurdas, net Lietuvos valstybės kuriama šizofrenija nesilauja – gi tą ir taip sužinau.

    Nebijau prisipažinti, bet pasižūriu ir rusiškus tv kanalus. Nesijaudinkite, neskaitant interneto platybių, YouTube galimybių (nesijaudinkite bajerių ir „Laisvės tv“ nežiūriu) mėgstamiausias man šiuo metu yra yra Kabeleins doku su „Amazing spaces“, bet žiūriu ir rusiškus NTV, RTR planeta ir kt. ir žinot ką? Savijauta geresnė nei žiūrint lietuviškus, o įdomių, originalių laidų, ne perdirbinių Rusijos tv kanaluose yra daugiau. Tad visiškai suprantu Lietuvos rusus kurie nežiūri lietuviškų tv kanalų, jų nežiūri ir lietuviai.

    Va dėl teiginių girdi Lietuva „sudaro sąlygas puoselėti savo kultūrą: kažkaip neįtikinamai skamba kai žmogus turi vardą Olga Černovaitė vietoj Olga Černova. :))) Arba kai (tai faktas) rusė moteris Lietuvoje, LR pilietė, su vardu Anna negali užsirašyti šito vardo pase su dviem N. Tegalima tik taip: Ana. Apie Lietuvos lenkus net nesinori aiškinti akivaizdaus. Gi yra krūvos naujų Lietuvos Respublikos piliečių su su tokioms priebalsių samplaikomis pavardėse: SCH, SH, ZH, net su W, bet va lenkams vis tiek negalima nei W, ne CZ, nei RZ, nes nuo to, girdi, sugrius lietuvių kalba… :))) Jokių naujų sąlygų plėtoti savo kultūrą esama Lietuva nesukūrė, jų yra, bet, neįtikėtina, bet tai yra tarybinės valdžios nuopelnas, bet ir tai tos sąlygos mažinamos.

    Ir dar dėl Visagino. Paminėjau Lietuvos valstybės kuriamą šizofreniją, tai čia ir yra tas atvejis. Tarpukario Lietuvai Visaginas nepriklausė, jo net nebuvo. Gautas išmainius Lenkijos žemes į nepiklausomybę, prisiminkime: „Vilnius-mūsų, o mes rusų“. Supraskite, žmonės yra nedurni (ir ne lietuviai mąsto! – jei ką). Ir kai nuolat, ypač dabar šimtmečio proga, akcentuojamas ryšis su tarpukariu Lietuva tai Visaginas išties tampa nebe Lietuva. Žinau, dabar prilėks komentuotojų, atsakymas toks: tai ką mums bruka nuo vaikystės tėra lietuviška istorijos versija. Tad, tamsta Artūrai, įtariu jums prasiveržė lietuviškas nacionalizmas vertinant Visaginą. Gerai, rėžiu teisiai-šviesiai jei jau bijoma, girdi, „rusai puolai“, girdi, Rusija užims Visaginą tai to nebus. Galų gale, jei jau taip kai kuriems lietuviams nepatinka kai kurie Visagino personažai, reikia tik džiaugtis, reikia tik dėkoti kad „batka“ Lukašenko stato atominę elektrinę ir žadama specialistus iš Visagino įdarbinti.

  • Никодим Ворфоломеевич

    Aš irgi nežiuri ir niekada nežiurejau lietuviškos propagandos. Karts nuo karto isijungiu infoTV paziuret koki sekanti debiliška istatima pagal kuri man teks gyventi, prieme niekuom nerenkti idijotai sedintis seime.

    Rusu propagandos irgi nežiuriu. Bet vistiek per rusu opozicinius blogerius domiusiu kas viksta rusijoje.