Artūras Račas

Buvęs konservatorius ir tos partijos premjero A.Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius, kuris Wikipedijoje kažkodėl vis dar vadinamas „žurnalistu“ ir „“redaktoriumi“ kovo 9 dieną delfiuose su visa Lietuva viešai pasidalijo filosofiniu orgazmu, kurį jis patyrė žiūrėdamas visuomeninės LRT televizijos darbuotojos Ritos Miliūtės patiriamu žurnalistiniu orgazmu, kritikuojant savo buvusį kolegą A.Siaurusevičių, kuris šiandien jai moka algą. 

Aš iš dalies pavydžiu R.Miliūte, nes reikia neelinių sugebėjimų, atsiprašau, šikti ant savo tiesioginio vadovo ir dar gauti už tai babkių batams ir suknelėms iš mokesčių mokėtojų kišenės. Nes toje vietoje, kur R.Miliūtė, dar kartą atsiprašau, šika ant savo tiesioginio Skydinės televizijos vadovo, tai yra, pas A.Tapiną, tikriausiai babkių užtenka tik lūpdažiui. Patogu ir šia prasme R.Miliūtė yra šiandienos Lietuvos „žurnalistikos“ perlas. Nors kažkada tikrai buvo puiki žurnalistė.

Bet šį kartą ne apie R.Miliūtę. Šį kartą apie V.Valentinavičius filosofinį konservatorišką orgazmą. Kuris, tiesa, yra šiek tiek susijęs su R.Miliūte.

Pradėkime nuo V.Valentinavičiaus beveik #metoo citatos:

Ritos Miliūtės talentas sarkazmui pasiekė naujas aukštumas Laisvės TV laidų R.I.T.A. cikle apie „neagitacinį“ serialą „Naisių vasara“. Mini serialas apie „Naisių vasaros“ personažų, pedagoginių vertybių ir filosofinių sistemų „atsitiktinius sutapimus“ su Ramūno Karbauskio pasauliu yra ir tikslus, ir šmaikštus: tikra puota sardoniškų patiekalų mėgėjams.

„Aukštumos“, „puota“, „patiekalai“ – jei nebūčiau senų pažiūrų, jau būčiau apskundęs Virgutį dėl priekabiavimo. Bet neskųsiu, nes Virgučio orgazmas man labai juokingas. Kaip ir R.Miliūtės.

Nes jei Virgutis vis dar būtų žurnalistas, jis turėtų ne seilėtis žiūrėdamas į R.Miliūtę pas A.Tapiną, o paklausti jos ir savęs, kur buvo ta principingoji Rita tada, kai LRT transliavo „Naisių vasarą“. Virgutis neklausia, nes ir jis, ir Rita, ir net aš žinome atsakymą. Principingoji Rita tuo metu sėdėjo po Skydinės direktoriaus sparnu, ramiai atsiimdavo savo atlyginimą iš mokesčių mokėtojų kišenės , vaidino žurnalistę ir jai buvo giliai dzin, kokius serialus ir už kiek perka Siauras. Nes Gretai tada dar niekas nebuvo nupirkęs džipo.

Dzin buvo ir pačiam Virgučiui. Nes jis pats beveik tuo pat metu, kai Siaurovizija pradėjo rodyti Pijaus nuotykius, netyčia patapo EHU Socialinių ir politikos mokslų departamento vadovu

Žinoma, kad visai ne todėl, kad jis prieš tai buvo A.Kubiliaus asmeniniu patarėju, o tik dėl savo kompetencijų ir tik todėl, kad norėjo investuoti „į gretimos Baltarusijos ilgalaikę ateitį“. Nes kitoms investicijoms tikriausiai neturėjo pakankamai lėšų.

Virgučio ir panašaus į jį „patarėjų“ investicijos į EHU baigėsi panašiai, kaip kažkada baigėsi investcijos į „Ekraną„. Ir galbūt todėl man šiandien nepavyko rasti buvusio direktoriaus Virgučio vardo EHU kontaktų sąraše. O gal todėl, kad realiausiu kandidatu pakesiti Siaurą visuomeninėje vadinama televizija yra laikoma Monika. Lietuvos „žurnalistikoje“ didžiausia vertybė yra laiku užuosti, iš kur pučia vėjas ir nusipirkti tinkamo muilo. Ne veltui, juk muilo atsargas viešai demonstruoja Dievo į Seimą nepašauktas R.Sadauskas-Kvietkevičius ir UAB „Ožiukas“ generalinis direktorius, kuris neseniai pasipiršo. Valgyti visiems reikia, ne tik Virgučiui.

Bet grįžkime prie orgazmų. Ne tų tikrųjų, pagal mano senas pažiūras. Filosofinių, kuriuos patiria buvęs A.Kubiliaus patarėjas, delfiuose besidalijantis „nepriklausomomis“ politinėmis įžvalgomis apie R.Miliūtės talentą ir jos patiekalus A.Tapino laisvės dešrelių piknikuose.

E.Eigirdas, mano nuomone, yra lygiai tiek pat „žurnalistas“, kiek ir pats Virgutis ir galbūt todėl pastarasis jį cituoja, bet, atmetus, „Ekonomikos konferencijas“ už mokesčių mokėtojų pinigus, Eduardas šį kartą yra teisus (nors Virgučio filosofinis konservatoriškas mąstymas nėra pajėgus to suprasti):

Žurnalo „Valstybė“ leidėjas ir redaktorius Eduardas Eigirdas LRT skandale nenori palaikyti nė vienos pusės, nes „žiniasklaida, kuri sako tiesą tik tada, kai pajudinami jos interesai, demokratijai kelia ne ką mažesnį pavojų nei oligarchai, kurie dėl tokios žiniasklaidos ir įgyja dominuojančią galią“.

Nepaisant to, kad E.Eigirdas jau seniai nebėra žurnalistas, ši jo frazė yra „bull’s eye“, galbūt liudijanti, kad Eduardui kažkur labai giliai širdyje yra gėda dėl to , ką jis daro pastaruosius dešimt ar daugiau metų.

Bet ne apie Edurdą šiandien. Šiandien apie „žurnalistais“ save vadinančius Virgutį ir Ritutę. Kurie 2013 metais tylėjo, kaip nuo ketvirtadienio tyli M.Majauskas, nes tada jiems nerųpėjo nei Pijus, nei Siauras, nei VRK, nei nacionalinis transliuotojas, nei žurnalistika. Nes tada jie kiekvieną mėnesį tą pačią dieną pasiimdavo pinigėlių batams ir lūpdažiams bei kitoms savo varganos egzistencijos reikmėms iš mokesčių mokėtojų kišenės. Nes tada Skydinės televizijai vadovavo Siauras ir jis ką tik buvo pradėjęs savo antrą kadenciją.

Šiandien situacija kita. Šiandien jau net A.Tapinui aišku, kad Siauras šansų nebeturi ir todėl reikia užsipirkti moteriškos lyties muilo. Kurio prekinis ženklas „moterų „galo ir priekio“ žinovė „Monika“. Todėl „Maximų“ lentynos iššluotos, o Lietuvos „žiniasklaidos“ ir socialinių tinklų eteris raibuliuoja nuo vaivorykštinių „Monikos“ prekės ženklo muilo burbulų.

Ir todėl šiandien A.Tapino „laisvės“ televizijoje principingoji R.Miliūtė patiria žurnalistinį orgazmą nuo to, ko ji nematė prieš penkerius metus, kai kiekvieno mėnesio konkrečią dieną passimdavo mokesčių mokėtojų jai skiriamą pašalpą lūpdažiams iš Siauro rankų. Ir lygiai dėl tos pačios priežasties buvęs A.Kubiliaus patarėjas šiandien patiria filosofinį orgazmą, žiūrėdamas Ritos tyrimus ir prismindamas LRT „Stiliaus“ laidas, kurių prieš penkerius metus, investuodamas į Baltarusijos ateitį, nespėjo pažiūrėti.

Kadangi esu senų pažiūrų, manau, kad orgazmas turi būti tikras, Todėl, nepaisydamas #metoo grėsmės, siūlyčiau Virgučiui ir Ritai sugulti į bendrą lovą. Vardan tikro jausmo. Arba vardan būsimos ateities visuomenine vadinamoje LRT televizijoje ir prekės ženklo „Monika“. Aš spėčiau, kad sutarsite net be visuomeninėje televizijoje įprastos viskio taurės,

Gero jums, Virguti ir Rita, filosofinio, žurnalstinio orgazmo. O po to galėsite pakalbėti apie Pijų, žurnalitiką, visuomeninio transliuotojo misiją ir, cituoju Virgutį „regėjimo skvarbą“.Beveik neabejoju, kad tai padės jums dviese patirti dar vieną filosofinį ir žurnalistinį orgazmą.

O ten, žiūrėk, ir vėl bus ta diena, kai visuomeninio transliuotojo buhalterija ir vėl mokės algas mokesčių mokėtojų lėšomis. Už misiją ir daugkartinius orgazmus.

(9 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)

Loading...