Artūras Račas

Robertas Petrauskis, vakar komentuodamas Lietuvos ir Slovėnijos rungtynes ištarė maždaug tokią frazę: “Gaila, kad komandai negali padėti Šaras, tačiau net ir būdamas ant suolo jis išlieka komandos dvasia”.

Gražiai pasakyta. Ir tai galbūt net teisybė. Nes Šaro sugrįžimas tikrai davė Lietuvos rinktinei kažką, ko jai trūko visuose turnyruose po Atėnų olimpinių žaidynių. Galbūt Šaras padėjo komandai labiau pasitikėti savo jėgomis, galbūt kartais jis užveda labiau nei kuris nors kitas komandos žaidėjas.

Šaras yra tikrai puikus žaidėjas. Jo juvelyriniai perdavimai net žmones mažai išmanančius apie krepšinį gali priversti pašokti nuo minkšto fotelio prieš televizorių, nekalbant jau apie tribūnas. Azartas, mimika, paniekinamos šypsenos ar tiesiog ledinis žvilgsnis praeinant pro gulintį ant grindų NBA dievuką T.Parkerį – taip pat sudėtinė Šaro žaidimo dalis, būdinga tik jam vienam. Todėl jis tikrai gali būti vadinamas komandos dvasia.

Tačiau…po vakarykščių rungtynių taip pat galima pasakyti, kad Lietuvos komandai sekėsi geriau, kai dvasia sėdėjo ant suolo.

Rungtynes Šaras pradėjo prastai – trys nepataikyti metimai, trys klaidos. Tiesa, jo sąskaitoje buvo ir du rezultatyvūs perdavimai, tačiau žaidimas nesiklijavo.

Šarui vakar iškritus iš rikiuotės, Lietuva pirmą kartą per visą čempionatą antroje rungtynių pusėje nepateko į duobę. Priešingai – visą rinktinės jėgą pamatėme būtent antrojoje rungtynių pusėje, kai Šaras sėdėjo ant suolo.

Ir žaidimas aikštelėje buvo kitoks, nei tas, kurį rinktinė demonstruoja žaidimo gijas rankose laikant Šarui. Didžioji dalis Lietuvos atakų antroje pusėje trukdavo po 20-22 sekundes, o kamuolys dažnai pabuvodavo visų penkių aikštelėje esančių žaidėjų rankose. Tol, kol atsidurdavo ten, iš kur ataką būdavo baigti patogiausia.

Kai aikštelėje Šaras – žaidimo logika dažnai būdavo kita. Kamuolys jo rankose dažnai būna 15-17 sekundžių, o tai palengvina užduotį gynėjams ir šiek tiek išmuša iš ritmo Šaro komandos draugus.

Vakar Šaro su savo nuostabiais perdavimais nebuvo, tačiau rezultatyvių perdavimų skaičius – 15 – išliko toks pat, koks vidutiniškai būdavo per ankstesnes rungtynes. Juos pasidalijo R.Kaukėnas, Broliai, D.Songaila.

Tai rodo, kad Lietuva – tikra komanda, o ne penketukas žaidžiantis vienai ar dviems žvaigždėms. Šį nuopelną tikriausiai reikėtų priskirti R.Butautui, nes jo ranka aiškiai matyti komandai puolant, o ypač – ginantis.

Šaras sėdėjo, o komanda žingsnis po žingsnio žygiavo į priekį. Kaip sunkiasvoris boksininkas, jaučiantis savo pranašumą prieš varžovą, spaudžiantis jį nuolatiniais smūgiais į ringo kampą ir laukiantis progos viską užbaigti nokautu.

Tuo tarpu Šarui,atrodo, labiau prie širdies gatvės peštuko taktika: kai užsimerki, mojuoja rankomis į visas puses, tikėdamasis, jog vienas iš smūgių vis tiek pasieks priešininko nosį ir to užteks išversti jį iš koto.

Šaras – laimės kūdikis ir iki šiol tokia jo taktika kartais pasiteisindavo. Arba – išgelbėdavo sunkiasvoriai – R.Kaukėnas, D.Songaila, R.Šiškauskas. Kaip, pavyzdžiui, per rungtynes su Vokietija, kai pirmaujant 7 taškais Šaras nusprendė viską baigti vienas ir per paskutines tris minutes penkis kartus atakavo krepšį (iš jų du kartus iš toli). Tų bandymų rezultatas buvo du taškai iš baudos metimų ir reali galimybė pralaimėti laimėtas rungtynes.

Po tų rungtynių pasakiau: jei Lietuva šiame čempionate pralaimės, tai labai tikėtina, jog taip atsitiks todėl, kad Šaras labai norėjo laimėti.

Šaras geras. Jis ypač geras, kai jam sekasi. Tačiau jis darosi pavojingas, kai jam pasitaiko bloga diena, nes jo principas yra “aš galiu, aš kietas, aš mesiu, kol įmesiu”.

Šaras puikiai žaidžia, kai Lietuva spurtuoja, bet jam trūksta kantrybės kai žaidimas vyksta taškas į tašką.

Šaras galbūt tikrai yra lyderis kalbant apie komandos dvasią, jis gali užvesti. Tačiau kelios pastarosios rungtynės rodo, kad tikrasis lyderis, galintis tą užvedimą realizuoti taškais kai to labiausiai reikia yra R.Šiškauskas.

Gali būti, kad Šarui tą sunku pripažinti, kaip sunku pripažinti ir tai, kad komandos lyderiais taip pat yra ir R.Kaukėnas ir D.Songaila, ir broliai Lavrinovičiai.

Tačiau tikiu, kad Šaras iki šiol išsaugojo sveiką protą ir sugebės atsispirti nuo pat čempionato pradžios prasidėjusiems bandymams jį sudievinti.

Nes jis tikrai nėra Dievas. Taip, Šaras žvaigždė, tačiau tą statusą jis įgijo prieš išvykdamas į NBA.

Taip, šiandien jis yra daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekantis žaidėjas Lietuvos rinktinėje ir visame čempionate, bet jis taip pat yra ir daugiausiai klaidų padarantis žaidėjas komandoje ir trečias pagal šį rodiklį tarp visų čempionato žaidėjų.

Be to, jis yra dažniausiai iš toli metantis į krepšį Lietuvos rinktinės žaidėjas, nors pagal pataikymo procentą, kartu su R.Kaukėnu, komandoje užima 5-6 vietą.

Nepaisant to, jis vis dar žvaigždė. Tačiau jis ne D.Nowitzkis ir net T.Parkeris. Jis labai geras, tačiau jau nebe tas Šaras, kuris vienas laimėjo rungtynes prieš NBA žvaigždes Atėnuose.

Jei Šaras nori žaisti Pekino olimpiadoje, jis turi daryti tai, ką jis šiandien geriausiai moka – žaisti kitiems. Žaisti komandai. Tada ir jis ir mes galime tikėtis ne tik kelialapio į Pekiną, bet ir dar vieno Europos aukso.

Šiemetinė Lietuvos rinktinė tam tikrai pajėgi. Ir Šaras gali jai padėti.

(1 balsų, vidurkis: 1,00 iš 5)

Loading...