Sapiegos taurė versus „Bugatti“
Vakar buvau Alytuje. Dalyvavau diskusijoje, kurioje, be kitų dalykų, buvo kalbama apie valstybės ir privataus verslo požiūrį į kultūrą, meną ir meno kūrėjus. Diskutuota apie tai, ar valstybė turėtų drausti menininkus socialiniu draudimu, kaip kad draudžia žemdirbius ir kunigus. Kalbėta, kaip atskirti tikrą kūrėją nuo netikro ir tikrą menininką nuo apsišaukėlio ar mėgėjo.
Valdininkai skundėsi, kad biudžetas ne guminis ir viskam pinigų neužtenka, o dauguma verslininkų teigė, kad kultūra pirmiausia turėtų pasirūpinti valstybė. Ir dar skundėsi, kad remti ką nors, daugiausiai dėl biurokratinių kliūčių, yra labai sunku.
Šioje diskusijoje dalyvavo ir labai garbingos organizacijos – Investuotojų forumo – vykdančioji dirketorė Rūta Skyrienė. Jei pamenate – tai ji labai šauniai dainavo LRT „Dainų dešimtuke“ ir užėmė ten ketvirtąją vietą.
Žmogus, kaip sakoma, prie kultūros, todėl labai nustebau, kai paklausęs, ar Investuotojų forumas turi kokią nors kultūros rėmimo strategiją, išgirdau atsakymą: O kodėl turėtų? Nes ponios Rūtos nuomone, tai kiekvienos atskiros įmonės reikalas.
Man tokia pozicija pasirodė kiek keistoka, nes dar prieš trejus metus, kai Lietuvoje buvo steigiamas Nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas, kurio steigėju buvo ir Investuotojų forumas, ponia Rūta kalbėjo kiek kitaip.
Leisiu sau ją pacituoti. „Pagrindinė Nacionalinio tinklo misija – skatinti atsakingo verslo plėtrą Lietuvoje. Tikime, jog susivieniję į šį tinklą galėsime ne tik keistis žiniomis, patirtimi ir inovacijomis, vykdyti bendrus mokymus, gerinti įmonių verslo strategiją, bet ir bendrai įgyvendinti visuomenei naudingus projektus ir tokiu būdu prisidėti prie darnaus vystymo Lietuvoje“. Štai ką kalbėjo ponia Rūta 2005 metų balandžio 14 dieną.
Gražiai pasakyta. Ypač ten, kur kalbama apie atsakingą verslą, visuomenei naudingus projektus ir darnų vystymąsi.
Aš sakyčiau, kad į visas šias paminėtas sąvokas įeina ir kultūra, nes koks gali būti darnus vystymasis be kultūros. Pasirodo, gali.
Ir geriausias to įrodymas – du pastarųjų dienų įvykiai. Pirmasis – tai žinia apie į Lietuvą atkeliavusį berods 4,5 milijono litų kainavusį cituoju „brangiausią ir galingiausią automobilį „Bugatti“.
Antrasis – Lietuvai padovanta vertinga 16 amžiaus Sapiegos taurė, kurios vertė maždaug septynis kartus mažesnė nei „Bugatti“ automobilio.
Įdomiausia, kad tą plačiai Lietuvos žinaisklaidoje apdainuotą automobilį nusipirko Lietuvos verslininkas, o štai Londono „Christie‘s“ aukcione įsigytą Sapiegos taurę Lietuvai padovanojo Belgijos piliečiai. Broliai Ortizai, prekybos tinklo „Iki“ savininkai.
„Mes taurę pirkome Lietuvai. Jau 17 metų gyvename Lietuvoje. Mus čia labai šiltai priėmė. Tai padėka Lietuvai ir žmonėms, kurie mums padėjo“, – teigė vienas iš brolių Nicolas.
Klausaisi žmogus ir galvoji: na kodėl tie belgai tokie keisti. Perka už savo pinigus jiems nieko nereiškiančią sidabrinę taurę ir dovanoja Lietuvai. Už tai, kad darė Lietuvoje verslą ir tas verslas buvo jiems sėkmingas.
Juk galėjo už tuos pinigus ką nors praktiškesnio nusipirkti. Ir ne Lietuvai, o sau. Bugatti automobiliui būtų nepakakę, tačiau porai „Mercedes“ų tikrai būtų gana. Bet ne, perka kažkokią taurę ir net vyno iš jos negeria.
O štai lietuviai verslininkai daug praktiškesni: jei tik truputėlį pinigų lieką, tai juos visai kitaip investuoja. Iki atvežant „Bugatti“, Lietuvos verslininkų garažuose jau stovėjo ir „Rolls-Royce“ ir „Ferrari“ ir „Maybach“ – visi jie brangesni už Sapiegų taurę.
Jau nekalbant apie BMV, „Mercedes“ ar „Lexus“ visureigius, kurių Lietuvoje ant kiekvieno kampo. Net Vilniaus tarybos narę Kristiną Brazauskienę, jei neklystu, esu matęs „Lexus“ džipu važiuojant.
Tokį pamatai – iš karto aišku: tikras lietuvis verslininkas. O ką pasakytum pamatęs Sapiegos taurę? Na, nebent, kad graži ir kad tai mūsų istorijos ir kultūros dalis.
Bet vis tiek – bent jau man labai norėtųsi, kad ją Lietuvai būtų padovanoję ne belgų verslininkai, o lietuviai. Pavyzdžiui, „MG Baltic“, „Achemos“, VP grupės, ar „Rokiškio sūrio“ savininkai.
Labai norėčiau, kad nors vienas iš jų tai pat sumanytų panašiu būdu atsidėkoti šaliai ir žmonėms, kurių pagalba jis šiandien gali pirkti „Bugatti“ ar „Ferrari“. Ir nebūtinai pirkti Sapiegos taurę – pakaktų nuolat prisiminti, kad be investicijų į kultūrą mes visi pamažu mirštame. Dvasiškai.
„Laisvoji banga“
(Dar neįvertinta)
Loading...
