Sąjūdžio 20-metis: niekšai jau laimėjo prieš idealistus?
Šiandien neeilinė diena. Diena, kai reikėtų bent trumpam sustoti ir prisiminti, kaip viskas prasidėjo, ko tikėjomės ir ar tos mūsų viltys išsipildė.
Tiems, kas neprisimena ar galbūt net iš viso nežino apie ką aš čia kalbu, priminsiu – šiandien birželio 3-oji. Prieš 20 metų tą pačią birželio 3-ąją 35 skirtingo amžiaus ir skirtingų profesijų žmonės susibūrė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
Šiandien, kalbant apie tuos 35 iniciatyvinės grupės narius dažnai yra sakoma, kad tai buvo “žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės”. Tačiau tai ne visiškai teisinga. Taip, Meilė Lukšienė, Regimantas Adomaitis ar Justinas Marcinkevičius buvo žymūs, prie tokių taip pat būtų galima priskirti Česlovą Kudabą, Algimantą Nasvytį, Sigitą Gedą, Arūną Žebriūną ir gal net Vytautą Landsbergį.
Tačiau vadinti žymiais Alvydą Medalinską, Gintarą Songailą arArtūrą Skučą tada tikriausiai būtų neišdrįsę net didžiausi jų draugai ar gerbėjai. Juk jiems tuo metu dar nebuvo nė 30 metų. Arba kad ir vėliau “gintarine ledi” tapusi Kazimiera Prunskienė, kuri prieš ateidama į Sąjūdžio iniciatyvine grupę buvo “Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektorė”.
Šiandien viskas atrodo kiek kitaip, ir tuos žmones tikriausiai iš tiesų galima vadinti žymiais, nes jie prieš 20 metų pasiryžo tam, apie ką dauguma kitų net svajoti nedrįsdavo.
Ir iš tikrųjų net visai nesvarbu, ar jie buvo įžymūs ir žinomi. Svarbu tai, ką jie pradėjo – visi kartu, tikėdami tuo, ką daro ir turėdami viltį, kad jiems gali pasisekti.
Šiandien žinome, kad jiems pasisekė, nors tada tikriausiai ne vienas iš mūsų į juos žiūrėjome su baime, kai kas galbūt slapta pavydėdami, kai kas – iš viso nesuprasdami apie ką gi tie žmonės šneka ir ko jie nori.
Man tada buvo 23-eji, bet galiu atvirai prisipažinti, jog ne iš karto supratau, kas yra Sąjūdis. Nepaisant to, kad jau mokykloje iš senelio buvau girdėjęs apie vasario 16-ąją, tremtį, stribus, masinį varymą į kolūkius ir vienkiemių naikinimą. O kiek buvo tokių, kurie apie tai nieko nebuvo girdėję ar nenorėjo girdėti?
Prisiminkite – juk dar tų pačių metų vasario 16-ąją, ne vienas tų, kuriuos šiandien taip pat kai kas tikriausiai pavadintų “žymiais”, ugningomis kalbomis smerkė “imperialistų provokacijas”, o bandžiusieji minėti Nepriklausomybės atkūrimą buvo išvaikyti kagėbistų ir milicininkų.
Todėl susiburti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę 1988 metų birželio 3 dieną anaiptol nebuvo taip paprasta, kaip šiandien kai kam gali atrodyti. Tam reikėjo drąsos, kurios tie žmonės tada turėjo. Pagarba jiems už tai. Visiems be išimties. Už tai, kad buvo kartu, kad padėjo mums visiems siekti to, ką šiandien manome turį be jokių pastangų.
Už laisvę, už teisę turėti savo nuomonę, už teisę ją viešai išsakyti, net jei ji daug kam nepatinka. Už teisę rinktis, už galimybę nekelti rankos kai aplink visi kiti balsuoja “už”, bei galimybę daryti karjerą nestojant į jokią partiją. Už teisę rinktis, ką studijuoti, kur dirbti pabaigus, pagaliau už teisę padaryti patį sunkiausią pasirinkimą ir nusivylus viskuo išvažiuoti.
Sąjūdis buvo viso to pradžia ir tie 35 iniciatyvinės grupės nariai galės didžiuotis tuo visą savo gyvenimą.
Gaila tik, kad tie 20 metų prabėgę nuo anos birželio 3-iosios buvo ne visai tokie, kokiais juos įsivaizdavo tada į Mokslų Akademijos salę susirinkę Sąjūdžio steigėjai.
Kas tada galėjo pagalvoti, kad kai kurie iš tų, kurie tada stovėjo petys petin, šiandien vienas su kitu nesisveikina ar net aiškinasi tarpusavio santykius teisme.
Ir visai jau liūdna klausytis, kai Bronislovas Genzelis – vienas iš tų 35-ių – šiandien vertindamas tuos 20 metų nuo 1988 metų birželio 3-iosios cituoja prancūzų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Anatolį Fransą, kuris yra pasakęs: ”Revoliucijas pradeda idealistai, jas tęsia pragmatikai, o jos vaisius skina niekšai”.
Man asmeniškai tuo vis dar nesinori tikėti, nes nors ir nebuvau Sąjūdyje prisimenu tą neapsakomos vienybės ir stiprybės jausmą Baltijos kelyje ar Kaune prie Laisvės paminklo. Tada, atrodė, kad visi yra idealistai, o niekšų arba visai nėra, arba jų tiek mažai, kad neverta į juos kreipti dėmesio.
Todėl man labiau patinka kita to paties prancūzų rašytojo mintis. Jis sakė: “Siekdami didelių dalykų, turime ne tik veikti, bet ir svajoti, ne tik planuoti, bet ir tikėti”.
„Laisvoji banga“
(Dar neįvertinta)
Loading...
