Priimk tai, Valdai arba kodėl C.Rice užpyko už teisybę
Prezidentas Valdas Adamkus visą laiką stengėsi rodyti aktyvumą užsienio politikoje ir gana dažnai už tai buvo giriamas. Savi ir svetimi negailėjo gerų žodžių Lietuvos prezidentui už “Vilniaus dešimtuką”, už tarpininkavimą sprendžiant krizę Ukrainoje, už paramą Gruzijai ir net išgelbėtas Europos Sąjungos derybas dėl naujosios sutarties.
Tai iš dalies kompensuodavo prezidento visišką neveiklumą vidaus politikoje ir jo absoliutų nesugebėjimą užimti aiškią poziciją kilus krizėms ar sprendžiant svarbiausias problemas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – galima pradėti nuo V.Adamkaus blaškymosi pirmą kartą privatizuojant “Mažeikių naftą”, prisiminti VSD skandalą ir baigti šiandienine prezidento pozicija dėl nacionalinio investuotojo bendrovės (tiksliau – jos nebuvimu).
Galima buvo guostis – prezidentas neįgalus vidaus politikoje, tačiau matomas išorėje, o per jį matoma ir Lietuva.
Taip buvo iki 2008 metų sausio 23 dienos, iki JAV valstybės sekretorės Condoleezos Rice kalbos Davose, kurioje ji viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės vadovo, jo perspėjimą apie galimą Rusijos grįžimą į Šaltojo karo laikus pavadindama “hiperbolizuota nesąmone” (kalbant lietuviškai – “didžiausia nesąmone).
Panašų akibrokštą jau esame patyrę – beveik prieš ketverius metus, kai Prancūzijos prezidentas Jacque’as Chiracas, reaguodamas į vadinamojo Vilniaus dešimtuko pareiškimą, remiantį JAV karines operacijas Irake pasakė, jog ES kandidatės “praleido gerą progą patylėti”. Šis pareiškimas, tiesa, buvo skirtas ne vien Lietuvai, tačiau ne paslaptis, kad Lietuva tuo metu buvo viena iš didžiausių JAV karinių veiksmų Irake rėmėja.
Šia prasme JAV valstybės sekretorės įžeidžiantis pareiškimas yra dvigubai skaudesnis nes iš mūsų viešai pasityčiojo tie, kuriuos mūsų oficiali politika visada be išlygų, galima net būtų sakyti – aklai – rėmė.
Sutikite, jei kažką panašaus būtų pasakęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, galbūt net laikytume tai užsienio politikos laimėjimu – juk išprovokuoti aukštą didelės valstybės pareigūną reakcijai nėra taip lengva.
Šį kartą, atrodo, pavyko. Ir nereikia bandyti apsimesti, kad C.Rice pareiškimas buvo visiškai nesusijęs su V.Adamkaus interviu “Financial Times”, ką, beveik neabejoju, gelbėdami V.Adamkaus veidą, bandys įrodyti kai kurie Lietuvos politikai ir jiems draugiški politologai ar apžvalgininkai.
Niekas kitas iš pasaulyje bent kiek žinomų politikų pastaruoju metu nekalbėjo apie galimą Rusijos posūkį Šaltojo karo link, todėl bandyti teigti, kad C.Rice kvailiu pavadino (deja) ne Lietuvos prezidentą, būtų tas pats kaip pripažinti, kad V.Adamkus prieš išrenkant jį pirmajai kadencijai pusmetį nuolat gyveno Lietuvoje.
Žurnalas “Forbes”, beje, tą prikišamai pabrėžė, mesteldamas ironišką frazę “Priimk tai, Valdai”, tuo lyg duodamas suprasti, kad Lietuvai derėtų suprasti, jog jos žodis apie Rusijoje vykstančius procesus ir iš to kylančius pavojus nieko nelemia, o geriausias ekspertas šioje srityje yra C.Rice ir G.Bushas.
Nors iš tiesų, tai, ką interviu “Financial Times” pasakė Lietuvos prezidentas yra visiška teisybė. Rusija atsigauna, ji stiprėja vis dažniau naudoja savo ekonominę galią ir resursus savo imperiniams tikslams įgyvendinti. Rusijos valdžia darosi vis labiau autoritarinė, demokratijos ten vis mažiau, o generolai vis dažniau primena pasauliui apie turimą branduolinį ginklą ir kitas “sulaikymo” priemones.
Šia prasme V.Adamkaus įžvalgos buvo visai teisingos – kuo labiau Rusija stiprėja ekonomiškai ir finansiškai, tuo agresyvesnė darosi jos valdžia viduje bei pareiškimai į išorę.
Kodėl tada supyko C.Rice? Viena iš versijų, kurią jau teko girdėti, kad tai tebuvo tik vaidyba. Neva V.Adamkaus pareiškimas tebuvo gudrus bendras dviejų gerų partnerių projektas: vienas pasakė, kitas paneigė, tačiau visi išgirdo ir pasižymėjo.
Teoriškai taip gal ir galėtų būti, tačiau partneriai viešai nevadina vienas kito kvailiais, kaip kad padarė C.Rice Davose.
Labiau tikėtina, kad JAV valstybės sekretorė užsipuolė Lietuvos prezidentą dėl to, kad Rusijos pozicija šiuo metu labai svarbi tiek sprendžiant Kosovo problemą, tiek diskutuojant dėl sankcijų Iranui, tiek JAV bandant tramdyti Kinijos potencialo augimą, nekalbant jau apie jos ekonominius interesus Rusijoje. Visai įmanoma, kad C.Rice diplomatiniais kanalais buvo paprašyta reaguoti į V.Adamkaus išsišokimą, kuris paskelbus jį “Financial Times” neliko nepastebėtas.
Ar galime iš viso to padaryti kokias nors išvadas? Galbūt galime bandyti.
Gal C.Rice išpuolis reiškia, kad Lietuva šiek tiek per daug užsižaidė iliuzija, jog ji yra JAV vietininkas ir jos politikos platintojas Rytų Europoje. Gal laikas atsibusti ir, prisiminus, kur esame, grįžti iš Rytų Europos į Vidurio Europą, o – jei pavyks – net į vakarų Europą.
Rūpintis Ukraina, Moldova ir Gruzija yra gražu, tačiau tai kainuoja, be to, neduoda jokios apčiuopiamos naudos.
Kartais – matant, kaip šalia V.Adamkaus per Gruzijos prezidento inauguraciją iš valstybių vadovų stovėjo tik Lenkijos ir Rumunijos prezidentai – toks rūpinimasis net atneša žalą.
Todėl gal laikas susitaikyti, kad Lietuva nėra ir niekada nebus didžiosios pasaulio politikos dalyvė, pamiršti ambicijas tapti regiono lydere, pradėti daugiau rūpintis savimi ir atidžiau rinktis partnerius – kad bent jau viešai neužgauliotų.
Ar priims tai Valdas?