Artūras Račas

Kai Lietuvos televizijos pradėjo transliuoti A.Čekuolio įgarsintą VAE reklamą, buvo šiek tiek bjauru, bet daugiau liūdna. Pirmiausia todėl, kad pasitvirtino labai seniai žinoma tiesa: susikurti reputaciją užima daug laiko, susigadinti ją galima per kelias minutes. A.Čekuoliui tai puikiai pavyko.

Po to buvo šlykštu: kai A.Čekuolis paaiškino, kad taip jis reiškia savo „pilietinę poziciją“, kartu prisipažindamas, kad skaičius ir faktus, kuriuos jis dėsto iš TV ekrano, jam susdakė VAE ir Energetikos ministerijos vadovai ir kad jis nežino, ar jie teisingi.

Gera „pilietinė žurnalistika“ – skelbti tai, ko pats nežinai ir už tau galbūt dar ir sumokėjo.

Bet net ir tada nesinorėjo reaguoti: pirmiausia, A.Čekuolio buvo gaila žmogiškai, antra, atrodė, kad viskad labai jau aišku ir nėra apie ką kalbėti.

Bet, pasirodo, ne taip jau ir aišku…

A.Čekuolio ginti stojo šiaip jau kompromisų su sąžine lyg ir nedaranti L.Pociūnienė, jį iš dalies palaikė šiaip jau sveiko proto ir faktus mėgstantis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N.Mačiulis, na o vainikavo viską A.Užkalnis, dar kartą pademonstravęs, kad su žurnalistika jis niekada neturėjo ir neturi nieko bendro ir paskleidęs krūvą melo ir prasimanymų (nes žino, kad jo gerbėjai niekada nepatikrins ar jo paistalai atitinka tikrovę).

Šiaip jau reaguoti į A.Užkalnio rašliavą ar kokio A.Bačiulio viešus pasisakymus šiuo klausimu gal ir būtų neverta. Jie politiniais propagandistais tapo gerokai anskčiau nei A.Čekuolis ir priešingai nei pastarasis tikrai gerai supranta ką daro. Parsidavę (parsiduoti galima ir ne už pinigus) ir išdavę visus principus, pamiršę bet kokį profesinį padorumą, jie tiesiog ginasi, ieško pasiteisinimų ir bando išsaugoti gražų veidą (nors jau seniai nebėra ką saugoti).

Jie aiškina, kad jiems ir A.Čekuoliui negalioja jokie etikos kodeksai , kad nesąmonė yra reikalauti, kad žurnalistai viešai nereikštų savo politinių pažiūrų ir neremtų politinių partijų ir kad taisykles dėl žurnalistų dalyvavimo reklamoje nustato ne etikos kodeksai, o darbdaviai arba tekstų pirkėjai.  A.Bačiulio, A.Užkalnio ir A.Čekuolio atveju visa tai tikriausiai tiesa. Dėl labai paprastos priežasties – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas galioja tik žurnalistams ir leidėjams, o tie mano paminėtieji – viso labo propagandistai ir politinės prostitutės, kuriems etikos kodeksą atstoja darbdavio nurodymai ir pirkėjo pasiūlyta kaina.

Jei būtų žurnalistai, žinotų, kad Etikos kodeksas yra Visuomenės informavimo įstatymo dalis, o reiškia privalomas visiems, kurie yra žurnalistai, nepaisant to, patinka tas kodeksas jiems ar ne. Jei būtų žurnalistai suprastų, jog skelbtis, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų kodeksas jiems negalioja yra tas pats, kas aiškinti, jog jiems negalioja Lietuvos įstatymai.

Be to, jei būtų bent per šviesmetį nuo žurnalistikos, neklaustų, kas yra „etikos kodeksas“ ir neaiškintų, kad ten „pasaulyje“ žurnalistai į kairę ir į dešinę parsidavinėja.

Savo etikos kodeksus turi (arba naudoja toje šalyje priimtus) visos didžiausios pasaulio žiniasklaidos organizacijos: Reuters, BBC, AP, The Financial times, The New York Times ir šimtai kitų. Etikos kodeksai galioja beveik visose demokratinės pasaulio valstybėse. Ir net su demokratija nieko bendro neturinčioje Baltarusijoje.

Ne visi etikos kodeksai tiesiogiai nepataria žurnalistams parsiduoti (tikriausiai vengiant viešai pripažinti, kad tarp žurnalistų vis dar pasitaiko užkalnių ir bačiulių) . Bet, pavyzdžiui, The New York Times, Čekijos, Šveicarijos ir dar keliolika etikos kodeksų tą draudžia tiesiogiai. Kituose – kaip pavyzdžiui AP ar Reuters tiesiog patariama vengti situacijų, dėl kurių būtų galima suabejoti žurnalistio nešališkumu ar žiniasklaidos organizacijos reputacija. Patriama, tikintis, jog susidūrę su galimo konflikto situacija pakankamai sveiko proto turintys asmenys priims tinkamą sprendimą. Užkalniams, bačiuliams ir čekuoliams toks patarimas, žinoma, negalioja.

Todėl, kaip ir minėjau, dėl jų jaudintis beveik nevertėtų. „Beveik“ sakau tik todėl, kad jų kliedesiai pasklis ir kas nors galbūt ims ir patikės, taip prailgindamas tų kliedesių gyvenimą.

Bet štai dėl N.Mačiulio ir L.Pociūnienės jaudintis reikia. Nes tai – rimčiau.

N.Mačiulis yra vienas labiausia cituojamų Lietuvoje ekonomistų ir, natūralu, kad jo nuomonė yra girdima ir jos klausomasi. Todėl, kai N.Mačiulis gina propagandistu virtusį A.Čekuolį, daug kam gali atrodyti, jog tai, ką daro A.Čekuolis, yra gerai.

Šiaip jau N.Mačiulio užimta pozicija verta atskiro įrašo. Jame būtų galima paklausti, kodėl, būdamas rimtu ekonomistu, N.Mačiulis nieko nepasako apie A.Čekuolio įžūlų melą apie „500 mln. litų į biudžetą kasmet“ bei „18 centų už kilovatvalandę kainą“ ir aptaria tik finansavimą mokesčių mokėtojų pinigais. Bet tai užimtų laiko, todėl čia tik atkreipsiu dėmesį į vieną momentą: teiginį, kad valstybės įmonių dividendai nėra mokesčių mokėtojų pinigai… tačiau jai galėtų būti finansuojami pašalpų gavėjai. Nors ir liūdna tai pripažinti, bet tai – užkalninė-bačiulinė propaganda.

Bet N.Mačiulis – ekonomistas ir apie žiniasklaidą jis neturi išmanyti, todėl jam galima atleisti.

Kiek sunkiau suvokti L.Pociūnienės poziciją. Juk jis asmeniškai ir skausmingai yra patyrusi, kas yra propaganda, užsakomoji ir parsiduodanti (nesvarbu už ką) žurnalistika.

Socialinė reklama? Žurnalistas turi pasidalinti savo nuomone?

Netikiu, kad L.Pociūnienė neskiria socialinės reklamos nuo komercinio-politinio projekto. Taip pat netikiu, kad ji tikrai tiki, kad A.Čekuolio per TV skelbiama propaganda yra „jo nuomonė“ (pagaliau juk jis pats pripažino, kad visus skaičius jam ant popieriuko surašė). Nuomonė būtų, jei A.Čekuolis sakytų: „nieko nežinau, nieko nesuprantu, nieko neišmanau, bet manau, kad viskas gerai, nes man taip sako dievas (Mozė, Buda, Sekmokas Mahometas, Krišna ar Kubilius).

Man norisi  tikėti, kad L.Pociūnienė truputį pasikarščiavo ir pamiršo vieną iš pagrindinių žurnalisto taisyklių: neleisk, kad emocijos nugalėtų sveiką protą.

Bet vis tiek neramu.

(28 balsų, vidurkis: 3,86 iš 5)

Loading...