Artūras Račas

Daugelis Lietuvos apžvalgininkų LSDP partijos senbuvių sprendimą nepaklusti partijos sprendimui ir nesitraukti iš koalicijos su valstiečiais vadina gilia partijos krize. Jiems antrina ir žibalu raudonas rožes laisto ir socdemų oponentai konservatoriai, kuriuos LSDP nomenklatūra taip pat paliko ant ledo, nors G.Landsbergis jau aiškiai buvo pasikinkęs baltą žirgą žygiui į valdančiąją koaliciją.

Iš dalies su tokiais vertinimais galima sutikti, nes situacija ne kasdienė – nepamenu, ar per Lietuvos parlamentarizmo istoriją yra buvę taip, kad didžioji partijos frakcijos dalis Seime partijai parodytų špygą. Jei neskaičiuosime, žinoma, G.Landsbergio senelio Nepriklausomybės aušroje organizuotos vadinamosios parlamentinės rezistencijos.

Ana baigėsi pirmalaikiais rinkimais, kurių šiandien labai norėtų senelio vardo partija ir jos jaunasis vadovas Gabrielius, nes reitingai juk sako, kad jie beveik pirmauja. Nepamenu, ką tada sakė reitingai, bet gerai prisimenu, kokie buvo 1992 metų Seimo rinkimų rezultatai. Gabrieliui derėtų tai turėti galvoje ir būti atsargesniam agituojant už pirmalaikius rinkimus, nes tai, ką rašo „delfi“ nebūtinai atspindi realią tikrovę.

Bet ne apie pirmaliakius rinkimus ir konservatorių galimybes rinkimuose šis įrašas (apie tai kiek vėliau). Jis apie unikalų šansą socialdemokratų partijai, kurio ji seniai neturėjo ir kurį jai suteikė partijos nomenklatūra.

Pirmiausia, žinoma, reikia pripažinti, kad ta nomenklatūra sužaidė puikiai. Jei Seime tebebūtų Č.Juršėnas, sakyčiau, kad tai jo sumanymas, nes „frakcijų koalicija“ yra aukštasis pilotažas. Dabar gi spėju, kad genialiojo sumanymo autoriai yra G.Kirkilas su J.Bernatoniu, nes nei R.Šalaševičiūtei, nei I.Šaulienei tam proto neužtektų.

Sprendimas iš tiesų įvaro LSDP ir ypač jos naująjį pirmininką G.Palucką į kampą, nes padėtis, atrodo, be išeities: nieko nedarysi, visiems leisi suprasti, kad partijos pirmininkas ir jos vadovaujančios struktūros tėra butaforija, išmesi atsaklūnus iš barščių – tapsi partija be frakcijos Seime trejiems metams.  Pastaroji perspektyva nėra labai viliojanti ir LSDP nomenklatūra, prisiduodama valstiečiams tą puikiai suprato. Nekalbant jau apie kelis eurus prie algos už turimus postus Seimo komitetuose.

Juk dauguma koalicininkų yra LSDP dinozaurai ir giliai širdyje supranta, kad ši kadencija, atėjus G.Paluckui, jiems greičiausiai yra paskutinė. O štai be G.Palucko jų gali būti ir daugiau, nes vis tiek juk bus kas balsuoja už LSDP sąrašą, o tada jau viskas priklauso nuo vietos sąraše, o ne nuo amžiaus ar turimų idėjų. Nes juk nelabai kas tikisi naujų idėjų iš I.Šaulienės, R.Šalaševičiūtės, G.Kirkilo, A.Vinkaus, nekalbant jau apie A.Butkevičių, kuris savo idėjų bagažą pademonstravo Lietuvai per savo pemjeravimo metus.

Tą turi gerai suprasti ir G.Paluckas. Ir apsispręsti, ko, jis, kaip partijos pirmininkas, siekia: atsinaujinimo, kuris galbūt gali padėti LSDP sugrįžti į partijų elitą ar tolesnio dinozaurėjimo ir stagnazijos, kuri baigis tuo, kai baigėsi ir tikriesiems dinozaurams.

Ieškodamas atsakymo, G.Paluckas galėtų užmesti akį į konservatorių stovyklą. Nesu didžiausias šios partijos gerbėjas, tačiau akivaizdu, kad konsevatoriai taip pat turėjo panašią dilemą ir jų pasirinkimas buvo ne dinozaurų naudai. G.Landsbergiui pakeitus vadovėlio taip ir neparašiusį A.Kubilių, bei šiek tiek pastūmus į šoną kitus dinozaurus ir dinozaures, ši partija pritraukė jaunesnį elektoratą, šiek tiek pakeistė savo įvaizdį ir susigrąžino tai, ką A.Kubilius buvo pravažinėjęs dviračiu aplink Astravą, o R.Juknevičienė sodindama agurkus.

Aš suprantu, kad labai baisi atrodo perspektyva turėti Seime tris narius ir neturėti frakcijos iki pat 2020 metų. Bet čia ieškodamas paguodos, G.Paluckas gali žvilgtelėti į buvusius koalicijos partnerius valstiečius ir prisiminti, kiek narių parlamente jie turėjo iki 2016 metų Seimo rinkimų. Ogi lygiai vieną – R.Baškienę. Ir tai nesutrukdė R.Karbauskiui Naisius perkelti į Gedmino prospektą Nr. 59.

LSDP ir pats G.Paluckas turi galimybę veikti ir per Vilniaus savivaldybę, nes situacija šiandien tam ypač tinkama. R.Šimašiui po to, kai prokurorai perkvalifikavo kaltinimus nėra taip smagu, kaip visada ir tuo galima sėkmingai pasinaudoti.

Be to, prieš Seimo rinkimus dar bus savivaldybių, prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Kąs bus LSDP kandidatas į prezidentus: G.Kirkilas, V.Blinkevičiūtė ar A.Butkevičius? O gal kas nors jaunesnis, be suragėjusios nuo sėdėjimo Seime odos ir dar ne pensinio amžiaus?

Girdėjau čia tokio T.Dapkaus pasvarstymus, kad G.Paluckas nesupranta, ką daro, žaidžia žaidimus ir jam nieko neišeis. Keistas komentaras, nes politika ir yra žaidimai. Ir kartais tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo pergalė, vėliau virsta į galutinį pralaimėjimą.

Praėjusį sekmadienį LSDP nomenklatūra apžaidė G.Palucką, bet tik jis pats gali nuspręsti, ar ta pergalė bus ilgalaikė, ar po kurio laiko bus prisimenama, kaip paskutinis dinozaurų pasispardymas.

Mano paprastas siūlymas G.Paluckui būtų toks: pabandykite įsivaizduoti LSDP rinkimų sąrašą 2020 metų Seimo rinkimuose ir pasvarstyti, ar daugiau rinkėjų pritrauks sąrašas, kurio viršuje bus A.Butkevičius ir I.Šaulienė, ar vis dėlto sąrašas, kuriame šių ir kitų dinozaurų nebebus, o rinkėjams bus pasiūlyti tegul ir nelabai žinantys, bet norintys kažką padaryti žmonės.

Gal laikas pagaliau atsisveikinti su Algirdu Mykolu ir pasiūlyti Lietuvai kitokią nei „vsio zakonno“ socialdemokratijos idėją. Dinozaurai išnyko dėl klimato pokyčių, o Lietuvos politinio klimato pokyčiai per pastaruosius metus nėra palankūs dinozaurams. Jie dar gali šiek tiek išgyventi, bet galų gale vis tiek išmirs. Klausimas, ar visa LSDP nori išmirti kartu su jais.

(4 balsų, vidurkis: 4,75 iš 5)

Loading...